Atsakymai "ant lėkštutės"
D
2005-11-09 13:09
DaivaP
2011-09-11 03-54
DaivaP rašė: Daja, gal turi dar 3?
Ačiū, Daja.
Nors.... norėjau, kad suprastum taip: "...gal turi dar tris"
(man šešių reikia
)
DaivaP rašė: Daja, gal turi dar 3?
Ačiū, Daja.
Nors.... norėjau, kad suprastum taip: "...gal turi dar tris"
(man šešių reikia
)
L
2005-11-09 13:09
lorita
2011-09-11 03-54
Daja rašė: Gali ir nepraeiti mano katytei pirmasis morčius, kartojasi kas savaitę, vieną savaitę rami, kitą vėl........, jau kokia ketvirta savaitė
Užjaučiu Daja, na ką padarysi, natūralu :). Mano katytei buvo panašiai, vėliau tai kartojasi rečiau- matyt "perdega".
Daja rašė: Gali ir nepraeiti mano katytei pirmasis morčius, kartojasi kas savaitę, vieną savaitę rami, kitą vėl........, jau kokia ketvirta savaitė
Užjaučiu Daja, na ką padarysi, natūralu :). Mano katytei buvo panašiai, vėliau tai kartojasi rečiau- matyt "perdega".
L
2005-11-09 13:12
lorita
2011-09-11 03-54
Sebestijonas rašė: lorita
vaišinu
Oi, ačiū, Sebestijonai
, Jūs tikras draugas, pasivaišinsiu su malinumu
Sebestijonas rašė: lorita
vaišinu
Oi, ačiū, Sebestijonai
, Jūs tikras draugas, pasivaišinsiu su malinumu
Daja
1027
2005-11-09 13:13
Daja
2011-09-11 03-54
DaivaP rašė:
DaivaP rašė: Daja, gal turi dar 3?
Ačiū, Daja.
Nors.... norėjau, kad suprastum taip: "...gal turi dar tris"
(man šešių reikia )
Na ir besotė tu bendravarde :)). Neturiu daugiau. Kai turėsiu būtinai įmesiu, visuotiniam vertinimui
DaivaP rašė:
DaivaP rašė: Daja, gal turi dar 3?
Ačiū, Daja.
Nors.... norėjau, kad suprastum taip: "...gal turi dar tris"
(man šešių reikia
)Na ir besotė tu bendravarde :)). Neturiu daugiau. Kai turėsiu būtinai įmesiu, visuotiniam vertinimui
S
2005-11-09 13:31
Sebestijonas
Nius va kas nutiko kai smegeninė persikrovė
Infarktas
Širdį man sugriebė, kai gulėjau garuojančioje vonioje – jau buvau kažkur apie tai skaitęs: vyriškis užsirakino buto duris, prisileido į vonią karštutėlio vandens ir įlindo garintis (jis sirgo reumatu). Kai jį ištiko širdies smūgis, nesurado savyje jėgų pakilti, taip ir mirė, karštutėliame vandenyje: aptiko jį po dviejų savaičių, kažkokie giminaičiai, išlaužę su policija duris.
Bet ne, tai negalėjo nutikti, man. Sukaupiau jėgas ir pamėginau atsisėsti: kur tau. Vos krustelėjus, skausmas širdyje taip sustiprėdavo, kad tučtuojau grįždavau į ankstesniąją padėtį.
Norint pasikviesti pagalbą reikėjo išeiti iš vonios: bute buvo telefonas, laiptų aikštelėje – kaimynai. O gal praeis? Pažiūrėjau į vonios duris: jas, lyg tyčia, užsirakinau iš vidaus, mechaniškai. Tarsi dar kas nors būtų buvęs bute.
Staiga pajutau stiprų dūrį į širdį, ir mane supykino, pasaulis ėmė plaukti prieš akis. Tuojau prarasiu sąmonę. Mirtis?
Tą akimirką aiškiai išgirdau kažkieno balsą, nemalonų, prikimusį:
- Nagi, pribaik jį.
Atmerkiau akis ir pamačiau švytinčią dėmę kampe, o toje dėmėje – kažkokį į rupūžę panašų storą neūžaugą ant plonų kojelių.
- Ko įsistebeilijai, dar tokio nesi matęs, ką? – ir būtybė kandžiai ir piktai prajuko, kratydamasi visu savo varlišku pilvuku.
- Kas esat? – paklausiau, sukaupęs jėgas.
- Žiūrėk, koks mandagus.
Būtybė, krypuodama, artinosi, išlįsdama iš vonią užpildžiusių garų.
Čia pastebėjau antrą šviečiančią dėmę, kitame kampe – ten stovėjo dar viena būtybė, aukšta ir laiba, kaip skriestuvas, su nukarusiom rankom ir gyvatiška galvute palubėje.
- Žiūrėk nežiūrėjęs, o tau galas, - pasakė antroji būtybė ir irgi ėmė artintis.
- Kas esat?
- Dievai mes, dievai, - pasakė tas, kuris priminė varlę. – Padvėsi tu toje vonioje, kaip koks gyvulys, tuojau pat.
- Netiesa, - pasakiau. – Dievas ne toks.
- Dievas ne to-ooks! Dievas ne to-ooks! – pamėgdžiojo mane pabaisa. – Tai gal tu jį matei, tą savo Dievą? Kvailiai, debilai – patys išsigalvojo, kas maloniau, ir patys tiki.
Staiga aš ėmiau juoktis:
- Ne, tai neįmanoma.
Taip jau viskas atrodė absurdiškai.
- O štai dabar pažiūrėsim, įmanoma ar ne.
Ir neūžauga ištiesė į mane savo rankutę.
- Ai!
Mano širdį pervėrė beprotiškas skausmas.
- Nagi, pakankink jį, - išgirdau griausmingą balsą iš kitos pusės, iš palubės.
- Oi! Ai! A-a!
Mane išpylė prakaitas – tai buvo kitas prakaitas, ne nuo karšto vandens.
- Gera, ar ne? – sukikeno neūžauga. – Ir sugebėk tu man būti toks bukas, kad, nepaisydamas viso gyvenimo siaubo, išsigalvotum gerą ir teisingą dievą. Na, ko nutilai – gal jau nudvėsei, ką?
Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane.
- Ir... – sunkiai tariau žodžius, - ir... jūs ir esate... dievai?
- O kas gi dar, gal jūsų kvailų pasakų personažai? – nusižvengė neūžauga.
- Ir...ir...nėra kito dievo?
- Idiotas.
Ir čia pamačiau, garuose, regėjimus: tai buvo man žinomi ir nežinomi įvykiai, plaukiantys pro šalį vienas po kito. Ten liejosi kraujas, triumfavo niekšybė ir vidutinybė, kankinosi skurde arba tiesiog žūdavo sąžiningieji ir kilnieji, visiškai niekam nežinomi. Tėvai ten apraudojo savo vaikų – nekaltų angelėlių – mirtį...
- Matai? – pasakė neūžauga. – Matai, koks mėšlas.
- Matau, - pasakiau aš.
- Pasaulį sutvėrė Šėtonas.
- Taip.
- Šėtonas. Po mirties visi praregi.
- Aš dar nemiriau.
- Tu jau lavonas. Lavonas.
Ir jis kažką padarė ranka – surikau ne savo balsu iš skausmo. Neūžauga pratrūko džiaugsmingu juoku.
- Tu – sadistas? – paklausiau, atgavęs kvapą.
- O kas gi, tavo nuomone, yra tokio pasaulio dievas? Kam jam žmonių kančios, jei jis - ne sadistas?
- Vadinasi, visos mūsų maldos...
- Jūsų pačių susigalvotos pasakaitės, užliūliavimui. Supratai, ne? Jūs visi tiesiog mulkiai, mulkiai, mulkiai!
Ir, įsiaudrinęs, ėmė mano galvą daužyti buteliu, pilnu šampūno, labai skaudžiai.
- Gelbėkit! – sušukau. - Padėkit!
Tai buvo ne dievai – tai buvo kažkokia gauja iš tarpuvartės.
- Cha-cha-cha-cha-cha! – jie juokėsi duetu; vienas storas ir vienas prikimęs spigus balsas.
Staiga pajutau, kad kabu žemyn galva: būtybė-skriestuvas pakėlė mane už pėdos prie lubų.
- Tavo širdis – jau gabalas mėšlo, supratai? – aptėškė mano veidą seilėmis neūžauga. – Esi lavonas, lavonas.
Ir jis skaudžiai sugriebė mane, savo lipniais pirštais, už nosies.
- Ką tu mums gali padaryti, kirmine?
- Aš ne kirminas... – sušnabždėjau aš, - aš...
- Kirminas! Tu kirminas! Tu, šūdžiau, tikėjaisi rojaus – o vietoj rojaus gavai štai ką!
Ir jis taip suktelėjo pirštais, kad man iš akių pasipylė ašaros.
- O tu manei, kad pragaras – tik gyvenime? Pragaras visur! Pragaras visur! Visur ir visada! Tu nudvėsi, o mes ir toliau tave kankinsim – jau kitaip. Amžinai. Tau nebus ramybės, nesitikėk, šūdžiau!
- Kam? – pasakiau aš, verkdamas; nes jis vis suko ir suko mano nosį.
- Tam, kad mums tai patinka, kad mums to reikia, reikia. Mes sukūrėme gyvenimą-pragarą, kad mėgautumėmės kančiomis, ir mes sukūrėme amžinybę pragarą: kad visuomet būtų kančios, neviltis ir patamsis. Supratai, ar ne? Ar ne? Ar ne? – ir kaskart man išsukinėjo nosį.
- Netiesa – man jau buvo vis vien. – Gyvenime yra kita. Yra! – Jau nebegalėjau sustoti. – Yra saulėlydis, giminystė, yra meilė... – dabar verkiau kitomis ašaromis. – Pasaulis pilnas meilės, šviesos - netiesa! Netikiu, netikiu, ne...
- Štai tau...
Mano širdis suspurdėjo ir sustojo. Nukritau atgal į vandenį, jau bežadis. Beveik be nosies. Buvau miręs.
Keista, bet jaučiau šilumą – ji mane supo ir šildė iš visur.
Kiek praėjo laiko, nežinau: nebuvo nei jausmų, nei minčių apie tai, kas su manimi, ar aš gyvas.
Kai staiga atsidarė išlaužtos durys ir išgirdau balsą:
- Dieve mano, Vytuk! Vytuk, kas tau!
Ir aš pajutau kažkieno rankas – mielas, žmogiškas, keliančias mane iš vonios.
- Dieve mano, mielasis.
Dabar gulėjau kambario viduryje, nuogas, kur mane atitempė, ir girdėjau susijaudinusį moterišką balsą:
- Laisvės prospektas 25, butas 40, greičiau, maldauju, taip, širdis! Širdis!
Mano akys buvo užmerktos, bet aš viską girdėjau. Girdėjau, kaip moteris, metusi ragelį, pribėgo prie manęs, ėmė bučiuoti.
- Gyvenk, girdi, gyvenk. Jaučiau – kažkas mane sustabdė, kažkoks nerimas ir nusprendžiau grįžti, patikrinti. Dieve! Dieve, padėk man – man ir jam! Nepasiimk jo, Dieve!
Ji jau raudojo, man ant krūtinės.
Atmerkiau akis ir – virš jos galvos - kampe pamačiau angelą: gražų, švytintį, tikrą. Jis stovėjo, skleisdamas geltoną šviesą, ir jo dešinioji ranka buvo pakelta. “Aš su tavimi” – pasakė angelas.
Paskui jis išnyko.
Po mėnesio išėjau iš ligoninės, po pirmojo infarkto.
Infarktas
Širdį man sugriebė, kai gulėjau garuojančioje vonioje – jau buvau kažkur apie tai skaitęs: vyriškis užsirakino buto duris, prisileido į vonią karštutėlio vandens ir įlindo garintis (jis sirgo reumatu). Kai jį ištiko širdies smūgis, nesurado savyje jėgų pakilti, taip ir mirė, karštutėliame vandenyje: aptiko jį po dviejų savaičių, kažkokie giminaičiai, išlaužę su policija duris.
Bet ne, tai negalėjo nutikti, man. Sukaupiau jėgas ir pamėginau atsisėsti: kur tau. Vos krustelėjus, skausmas širdyje taip sustiprėdavo, kad tučtuojau grįždavau į ankstesniąją padėtį.
Norint pasikviesti pagalbą reikėjo išeiti iš vonios: bute buvo telefonas, laiptų aikštelėje – kaimynai. O gal praeis? Pažiūrėjau į vonios duris: jas, lyg tyčia, užsirakinau iš vidaus, mechaniškai. Tarsi dar kas nors būtų buvęs bute.
Staiga pajutau stiprų dūrį į širdį, ir mane supykino, pasaulis ėmė plaukti prieš akis. Tuojau prarasiu sąmonę. Mirtis?
Tą akimirką aiškiai išgirdau kažkieno balsą, nemalonų, prikimusį:
- Nagi, pribaik jį.
Atmerkiau akis ir pamačiau švytinčią dėmę kampe, o toje dėmėje – kažkokį į rupūžę panašų storą neūžaugą ant plonų kojelių.
- Ko įsistebeilijai, dar tokio nesi matęs, ką? – ir būtybė kandžiai ir piktai prajuko, kratydamasi visu savo varlišku pilvuku.
- Kas esat? – paklausiau, sukaupęs jėgas.
- Žiūrėk, koks mandagus.
Būtybė, krypuodama, artinosi, išlįsdama iš vonią užpildžiusių garų.
Čia pastebėjau antrą šviečiančią dėmę, kitame kampe – ten stovėjo dar viena būtybė, aukšta ir laiba, kaip skriestuvas, su nukarusiom rankom ir gyvatiška galvute palubėje.
- Žiūrėk nežiūrėjęs, o tau galas, - pasakė antroji būtybė ir irgi ėmė artintis.
- Kas esat?
- Dievai mes, dievai, - pasakė tas, kuris priminė varlę. – Padvėsi tu toje vonioje, kaip koks gyvulys, tuojau pat.
- Netiesa, - pasakiau. – Dievas ne toks.
- Dievas ne to-ooks! Dievas ne to-ooks! – pamėgdžiojo mane pabaisa. – Tai gal tu jį matei, tą savo Dievą? Kvailiai, debilai – patys išsigalvojo, kas maloniau, ir patys tiki.
Staiga aš ėmiau juoktis:
- Ne, tai neįmanoma.
Taip jau viskas atrodė absurdiškai.
- O štai dabar pažiūrėsim, įmanoma ar ne.
Ir neūžauga ištiesė į mane savo rankutę.
- Ai!
Mano širdį pervėrė beprotiškas skausmas.
- Nagi, pakankink jį, - išgirdau griausmingą balsą iš kitos pusės, iš palubės.
- Oi! Ai! A-a!
Mane išpylė prakaitas – tai buvo kitas prakaitas, ne nuo karšto vandens.
- Gera, ar ne? – sukikeno neūžauga. – Ir sugebėk tu man būti toks bukas, kad, nepaisydamas viso gyvenimo siaubo, išsigalvotum gerą ir teisingą dievą. Na, ko nutilai – gal jau nudvėsei, ką?
Jis įdėmiai pažiūrėjo į mane.
- Ir... – sunkiai tariau žodžius, - ir... jūs ir esate... dievai?
- O kas gi dar, gal jūsų kvailų pasakų personažai? – nusižvengė neūžauga.
- Ir...ir...nėra kito dievo?
- Idiotas.
Ir čia pamačiau, garuose, regėjimus: tai buvo man žinomi ir nežinomi įvykiai, plaukiantys pro šalį vienas po kito. Ten liejosi kraujas, triumfavo niekšybė ir vidutinybė, kankinosi skurde arba tiesiog žūdavo sąžiningieji ir kilnieji, visiškai niekam nežinomi. Tėvai ten apraudojo savo vaikų – nekaltų angelėlių – mirtį...
- Matai? – pasakė neūžauga. – Matai, koks mėšlas.
- Matau, - pasakiau aš.
- Pasaulį sutvėrė Šėtonas.
- Taip.
- Šėtonas. Po mirties visi praregi.
- Aš dar nemiriau.
- Tu jau lavonas. Lavonas.
Ir jis kažką padarė ranka – surikau ne savo balsu iš skausmo. Neūžauga pratrūko džiaugsmingu juoku.
- Tu – sadistas? – paklausiau, atgavęs kvapą.
- O kas gi, tavo nuomone, yra tokio pasaulio dievas? Kam jam žmonių kančios, jei jis - ne sadistas?
- Vadinasi, visos mūsų maldos...
- Jūsų pačių susigalvotos pasakaitės, užliūliavimui. Supratai, ne? Jūs visi tiesiog mulkiai, mulkiai, mulkiai!
Ir, įsiaudrinęs, ėmė mano galvą daužyti buteliu, pilnu šampūno, labai skaudžiai.
- Gelbėkit! – sušukau. - Padėkit!
Tai buvo ne dievai – tai buvo kažkokia gauja iš tarpuvartės.
- Cha-cha-cha-cha-cha! – jie juokėsi duetu; vienas storas ir vienas prikimęs spigus balsas.
Staiga pajutau, kad kabu žemyn galva: būtybė-skriestuvas pakėlė mane už pėdos prie lubų.
- Tavo širdis – jau gabalas mėšlo, supratai? – aptėškė mano veidą seilėmis neūžauga. – Esi lavonas, lavonas.
Ir jis skaudžiai sugriebė mane, savo lipniais pirštais, už nosies.
- Ką tu mums gali padaryti, kirmine?
- Aš ne kirminas... – sušnabždėjau aš, - aš...
- Kirminas! Tu kirminas! Tu, šūdžiau, tikėjaisi rojaus – o vietoj rojaus gavai štai ką!
Ir jis taip suktelėjo pirštais, kad man iš akių pasipylė ašaros.
- O tu manei, kad pragaras – tik gyvenime? Pragaras visur! Pragaras visur! Visur ir visada! Tu nudvėsi, o mes ir toliau tave kankinsim – jau kitaip. Amžinai. Tau nebus ramybės, nesitikėk, šūdžiau!
- Kam? – pasakiau aš, verkdamas; nes jis vis suko ir suko mano nosį.
- Tam, kad mums tai patinka, kad mums to reikia, reikia. Mes sukūrėme gyvenimą-pragarą, kad mėgautumėmės kančiomis, ir mes sukūrėme amžinybę pragarą: kad visuomet būtų kančios, neviltis ir patamsis. Supratai, ar ne? Ar ne? Ar ne? – ir kaskart man išsukinėjo nosį.
- Netiesa – man jau buvo vis vien. – Gyvenime yra kita. Yra! – Jau nebegalėjau sustoti. – Yra saulėlydis, giminystė, yra meilė... – dabar verkiau kitomis ašaromis. – Pasaulis pilnas meilės, šviesos - netiesa! Netikiu, netikiu, ne...
- Štai tau...
Mano širdis suspurdėjo ir sustojo. Nukritau atgal į vandenį, jau bežadis. Beveik be nosies. Buvau miręs.
Keista, bet jaučiau šilumą – ji mane supo ir šildė iš visur.
Kiek praėjo laiko, nežinau: nebuvo nei jausmų, nei minčių apie tai, kas su manimi, ar aš gyvas.
Kai staiga atsidarė išlaužtos durys ir išgirdau balsą:
- Dieve mano, Vytuk! Vytuk, kas tau!
Ir aš pajutau kažkieno rankas – mielas, žmogiškas, keliančias mane iš vonios.
- Dieve mano, mielasis.
Dabar gulėjau kambario viduryje, nuogas, kur mane atitempė, ir girdėjau susijaudinusį moterišką balsą:
- Laisvės prospektas 25, butas 40, greičiau, maldauju, taip, širdis! Širdis!
Mano akys buvo užmerktos, bet aš viską girdėjau. Girdėjau, kaip moteris, metusi ragelį, pribėgo prie manęs, ėmė bučiuoti.
- Gyvenk, girdi, gyvenk. Jaučiau – kažkas mane sustabdė, kažkoks nerimas ir nusprendžiau grįžti, patikrinti. Dieve! Dieve, padėk man – man ir jam! Nepasiimk jo, Dieve!
Ji jau raudojo, man ant krūtinės.
Atmerkiau akis ir – virš jos galvos - kampe pamačiau angelą: gražų, švytintį, tikrą. Jis stovėjo, skleisdamas geltoną šviesą, ir jo dešinioji ranka buvo pakelta. “Aš su tavimi” – pasakė angelas.
Paskui jis išnyko.
Po mėnesio išėjau iš ligoninės, po pirmojo infarkto.
K
2005-11-09 14:06
kissa
Jei publika reikalauja... trenkime durim ir paskelbkime nauja BLEVYZGA
"Kas moketu surasti juoda kate tamsiam kambary?"
Kissos miau: tik tas, kas tiki, kad ja ten ras
Kiek daug kissa rado
... lygiai tiek, kiek ieskojo...
Klausi, turbut, kiek tai
"Kas moketu surasti juoda kate tamsiam kambary?"
Kissos miau: tik tas, kas tiki, kad ja ten ras
Kiek daug kissa rado
... lygiai tiek, kiek ieskojo...
Klausi, turbut, kiek tai
R
2005-11-09 14:21
Reila
jei jau čia tema "atsakymai ant lėkštutės", gal galit patart kur ieškoti kokio nutarimo dėl viršvalandžių ir naktinio darbo apmokėjimo?
penelope
2594
2005-11-09 14:21
penelope
2011-09-11 03-54
Sebestijonas rašė: Nius va kas nutiko kai smegeninė persikrovė
Infarktas
(...)
Tu čia, Sebestijonai, iš gyvenimo pavarei ... ... ... ... ... ... ar iš interneto?
Sebestijonas rašė: Nius va kas nutiko kai smegeninė persikrovė
Infarktas
(...)
Tu čia, Sebestijonai, iš gyvenimo pavarei ... ... ... ... ... ... ar iš interneto?
S
2005-11-09 14:22
Sebestijonas
2011-09-11 03-54
kissa rašė: Jei publika reikalauja... trenkime durim ir paskelbkime nauja BLEVYZGA
"Kas moketu surasti juoda kate tamsiam kambary?"
Kissos miau: tik tas, kas tiki, kad ja ten ras
Kiek daug kissa rado ... lygiai tiek, kiek ieskojo...
Klausi, turbut, kiek tai
************************
Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje.
kissa rašė: Jei publika reikalauja... trenkime durim ir paskelbkime nauja BLEVYZGA
"Kas moketu surasti juoda kate tamsiam kambary?"
Kissos miau: tik tas, kas tiki, kad ja ten ras
Kiek daug kissa rado
... lygiai tiek, kiek ieskojo...
Klausi, turbut, kiek tai
************************
Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje.
S
2005-11-09 14:24
Sebestijonas
[quote="Reila"]jei jau čia tema "atsakymai ant lėkštutės", gal galit patart kur ieškoti kokio nutarimo dėl viršvalandžių ir naktinio darbo apmokėjimo?[/quot
e]
*****************
Viršvalandiniuose darbuose ir reikia ieškoti.............
e]
*****************
Viršvalandiniuose darbuose ir reikia ieškoti.............
N
2005-11-09 14:31
narex
2011-09-11 03-54
Sebestijonas rašė: ************************
Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje.
Nekiekvienam Gyvenimas duoda ir
ŠANSĄ BŪTI ŽMOGUMI
ponai...
Sebestijonas rašė: ************************
Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje.
Nekiekvienam Gyvenimas duoda ir
ŠANSĄ BŪTI ŽMOGUMI
ponai...
R
2005-11-09 14:33
Reila
*****************
Viršvalandiniuose darbuose ir reikia ieškoti.............[/quote]
ačiū ir už tiek
Viršvalandiniuose darbuose ir reikia ieškoti.............[/quote]
ačiū ir už tiek
S
K
Tax.lt © 2002 - 2024, admin@tax.lt,
Reklama tax.lt
Buhalterinės apskaitos sistema internete smulkiam ir vidutiniam verslui