Atsakymai "ant lėkštutės"

Buvo rimta tema, rašė joje žmonės, susirūpinę forumo tax.lt kokybe, o dabar kas čia ? Kapinių filialas :roll

**************
Pagrabų finalas

Čia pastudijuot Aradijai.:

ualgiman.dtiltas.lt/skyryba.html

gali pykt, gali nepykt, bet tavo tekstų skaityt tiesiog neįmanoma

Tikrai, Aradija, pasistenk suprantamiau rašyti

Labai abejoju, kad kas nors tuos tekstus skaito, nebent toks pat "rašytojas" .
P.S. Už nuorodą ačiū:).

stengiuos kaip sakant norek kaip geriau bet vistiek gausis kaip visada

****************** kaip rašo , taip gerai, svarbu rašyti, o klaidas taisykite, nes būs proga bent perskaityti..........
*******************************

Krikščioniškos laidotuvės

1680 Visų, o ypač įkrikščioninimo sakramentų tikslas yra paskutinės Dievo vaiko Velykos, kurios per mirtį įveda jį į Dangaus karalystės gyvenimą. Tada išsipildo tai, ką tikėdami su viltimi išpažįstame: „Laukiu mirusiųjų prisikėlimo ir būsimo amžinojo gyvenimo.“14
I. Paskutinės krikščionio Velykos

1681 Krikščioniškąją mirties prasmę nušviečia velykinis Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinys. Kristuje sudėtos visos mūsų viltys. Krikščionis, kuris miršta Jėzuje Kristuje, palieka kūno būstinę ir įsikuria pas Viešpatį.15

1682 Mirties dieną krikščioniui baigiasi jo sakramentinis gyvenimas, prasidėjęs naujuoju gimimu per Krikštą, ateina jo galutinis „supanašėjimas su Dievo Sūnaus paveikslu“, kurį suteikė Šventosios Dvasios patepimas, ir prasideda dalyvavimas Karalystės pokylyje, kurio jau yra ragavęs Eucharistijoje, nors jam dar ir reikėtų galutinio nuskaistinimo, kad galėtų apsivilkti vestuviniu drabužiu.

1683 Bažnyčia, aprūpindama sakramentais, kaip Motina nešė krikščionį savo glėbyje jo žemiškos kelionės metu, dabar palydi jį ir baigiantis kelionei, kad atiduotų „į Tėvo rankas“. Ji atnašauja Tėvui Kristuje Jo malonės vaiką ir su viltimi it sėklą laidoja žemėje kūną, kuris kelsis garbingas.16 Ši atnaša tobulai švenčiama eucharistinės aukos metu; prieš ją ir po jos atliekami palai–minimai yra sakramentalijos.
II. Laidotuvių apeigos

1684 Krikščioniškos laidotuvės yra Bažnyčios liturginės apeigos. Savo patarnavimu Bažnyčia nori ir pabrėžti veiksmingą vienybę su mirusiuoju, ir įtraukti į tą vienybę laidoti susirinkusią bendruomenę, skelbdama jai amžinąjį gyvenimą.

1685 Įvairios laidotuvių apeigos išreiškia krikščioniškos mirties velykinę prasmę ir atitinka kiekvieno regiono aplinką bei tradicijas, netgi parenkant liturginę spalvą.17

1686 Romos liturgijos apeigynas Ordo exsequiarum (OEx) pateikia trejopas laidotuvių apeigas pagal tris vietas, kuriose jos vyksta (namuose, bažnyčioje, kapinėse); atsižvelgiama ir į tai, kas svarbu šeimai, į vietos papročius, liaudies kultūrą ir pamaldumą. Laidotuvių eiga yra bendra visoms liturginėms tradicijoms. Joje svarbiausi keturi momentai:

1687 Bendruomenės pasveikinimas. Apeigos pradedamos religiniu pasveikinimu. Mirusiojo artimieji pasveikinami „paguodos žodžiu“ (Naujojo Testamento mintimi tai yra viltį teikianti Šventosios Dvasios jėga18). Melstis susirinkusi bendruomenė taip pat išgirsta „amžinojo gyvenimo žodžius“. Bendruomenės nario mirties (arba mirties metinių bei septintoji ar trisdešimtoji po mirties) diena duoda progos pažvelgti anapus „šio pasaulio“ ir tikinčiųjų mintis nukreipti į tikėjimo prisikėlusiuoju Kristumi tikrovę.

1688 Žodžio liturgijai. laidotuvių metu reikia pasirengti ypač rūpestingai, nes tarp laidotuvių dalyvių gali būti tikinčiųjų, retai dalyvaujančių pamaldose, ir mirusiojo draugų nekrikščionių. Ypač homilijoje reikia „vengti gedulinio gražbyliavimo“19, o krikščioniškos mirties slėpinį nušviesti prisikėlusiojo Kristaus šviesa.

1689 Eucharistinė auka. Jei apeigos vyksta bažnyčioje, krikščioniškos mirties, kaip Velykų tikrovės, centras yra Eucharistija.20 Kaip tik tada Bažnyčia parodo savo veiksmingą vienybę su mirusiuoju: atnašaudama Tėvui Šventojoje Dvasioje Kristaus mirties ir prisikėlimo auką, ji prašo, kad jos vaikas būtų nuvalytas nuo nuodėmių bei jų pasekmių ir švęstų tobulas Velykas, dalyvaudamas Dangaus karalystės puotoje.21 Taip švęsdama Eucharistiją, per komuniją priimdama Kristaus Kūną, kurio gyvas narys yra mirusysis, ir melsdamasi už jį ir su juo, tikinčiųjų bendruomenė, ypač mirusiojo šeima, mokosi gyventi vienybėje su tuo, kuris „užmigo Viešpatyje“.

1690 Atsisveikindama su mirusiuoju, Bažnyčia jį „paveda Dievui“. Tai „paskutinis sudie ('su Dievu'), kuriuo krikščioniškoji bendruomenė atsisveikina su vienu iš savo narių, prieš išnešdama jo kūną laidoti“22. Bizantijos tradicija tą atsisveikinimą išreiškia mirusiojo pabučiavimu:

Galutinai atsisveikinant „giedama ne tik dėl to, kad jis iškeliavo iš šio pasaulio ir išsiskyrė su mumis, bet ir dėl to, kad išlieka vienybė ir susijungimas. Mirtis anaiptol mūsų neišskiria, nes visi einame tuo pačiu keliu ir susitiksime toje pačioje vietoje. Mes niekada nebūsime išskirti, nes gyvename Kristui ir dabar esame suvienyti su Kristumi, eidami pas Jį. [...] Mes visi drauge būsime Kristuje“23.

***********
nekreip dėmesio visi buhai tik kaičiuoti temoka, o raštus rašo sekretoriukės................

aciu Sebastijonai uz palaikyma

***********
Nėr už ką , tai į sveikatėlę

mmmmmmm skanu aciu

Šaunuolis...išduok paslaptį kokiais priedais apipurškei...gali ir man kartais prireikti kada gyvenime

plauku laku drayvetertaft ar kaip jis ten vadinasi kuris nebijo nei vejonei lietaus

tak točna, mano karalaite, pataikei į dešimtuką, dar silikono skysčio ant viršau, tai bėga net nesustodamas tas vandenėlis


[img]http://www.koslita.lt/cgi-bin/view_product_one.cgi?id=34#[/img]

Neseniai pirkau tokį purškalą, kad zomšiniai batai nepraleistų vandens. Jei vistik kur nors prabėgs, tik pašauk: a-ū

*************************************************************

BRISIAUS GALAS

Jonas Biliūnas



Šaly dienadaržio durų, ant didžiulės spalių krūvos, guli senas Brisius - žilas, apžabalęs. Matyti jisai dar mato, bet tik kaip per dūmus, ir savo žmogaus labai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visų užmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažai kam bereikalingas. Bet kiek galėdamas rūpinas dar būti naudingas. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaiko nuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą: šlama netoli, tartum eina kas svetimas... Sunkiai keliasi senas Brisius iš guolio ir loja užkimusiu, mieguistu balsu.

- A tu, žabali, ar nenustosi!.. Savo žmogaus nemato,- girdi jisai pažįstamą balsą.

Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai, tartum atsiprašydamas, ir, paspaudęs uodegą, vėl susiriečia guoly...

Jau nebe kartą Brisių pajautos apgauna, jam gėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos, jaunas būdamas, kadai vijo, ir jam pradeda regėtis, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvą nuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai... suloja: am! am!

Ir netikėtai vagies vietoj girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus:

- A tai žilis! visai iškvaišo.

Nežinodamas, kur dėtis iš gėdos, kelias jisai iš viduaslio ir, paspaudęs uodegą, lenda pasuolin.

- Kur velkies? Eik oran! - šaukia ant jo.

Ir Brisius nuliūdęs dūlina pro duris.

Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jau ant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišytis. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta. Bet kaulų graužti vis tiek jau nebegali, o nuo musių ir tenai sunku senam apsiginti. Ir čionai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėj palakti, o ne - tai išalkęs eina pašalėmis tokio maisto ieškotų, į kurį seniau ir žiūrėti nežiūrėjo. Taip ir skursta senatvėj...

O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsiginti nuo žmonių negalėjo. Su juo vaikai žaidė, jį račiuluos įsikinkę, važinėjo: nepyko ant jų Brisius, kad ir kartais visai be reikalo jam skaudžiai suduodavo,- žinojo, kad mažas ir silpnas ir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į save šaukė ir duona penėjo, medžiotų su savim vedės. Ustovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namų nelėktų, galvijus dabotų. O kiek dar, jau senas būdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie, būdavo, ant Brisiaus galvos čerkazėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia, paskui paleidžia Brisių ieškotų. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakus, apuostydavo medį ir, pakėlęs aukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolei tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo, šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį, žiūrėdavo tai į juos, tai į krepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsos kruopelę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jį užmiršo...

Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Mato jisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo, o jisai iš vandens neša. Ir tiek tų ančių daug, tokios jos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaipgi jisai stebisi iš tiesų priešais save šeimininką su šaudykle už pečių pamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...

Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia:

- Sa, Brisiau, sa!

Tai turbūt iš jo, seno, juokiasi? Kam?

- Sa, Brisiau, sa! - vadina šeimininkas.

Brisius šiepia snukį, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...

- Sa, Brisiau, sa!..

Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma - jaunas ir linksmas, bet paspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.

Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia:

- Sa, Brisiau, sa!..

Pamiškėje sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūri į žmogų, tartum klausdamas, kam čionai jį atvedė. Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo kelis žingsnius ir pradeda į jį taikinti...

Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuokti iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis? Kam? Juk jisai nekaltas... Brisius nori pasigerinti, suvizginti uodegą, bet iš baimės tupiasi ant paskutinių kojų, ir per jo snukį rieda gailios, karčios ašaros.

Staiga ugnis ir baisus trenksmas,- ir jisai griūva sopulio pervertas. Pramerkęs akis, tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamas rankoj šaudyklę...

Gal suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jį užmušė, tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuo jo pabėgo: juk jisai mirdamas tik kojas norėjo jam paskutinį kartą palaižyti...
****************************************************
Nu matyt ir manęs toksai laukia.

Užmus kaip šunį nę vardo nepaklausę....................

karalienė

Durnaropė (lot. Datura, vok. Stechäpfel) - bulvinių (Solanaceae) šeimos augalų gentis. Genties pavadinimas dhattura kildinamas iš senosios indų kalbos liaudiško durnaropės pavadinimo. Lietuvoje savaime auga viena rūšis - paprastoji durnaropė (Datura stramonium). Augalas labai nuodingas (nuodingieji augalai), visose dalyse turintis alkaloidų. Auga panamėse, šiukšlynuose, kartais daržuose ir liūtų aptvaruose. Žydi liepos - spalio mėn.

Darželiuose auginamos dekoratyvinės durnaropės formos, tačiau jos priskiriamos brugmansijos (Brugmansia) genčiai.

ne Sebastijonai mes tave ginsim ir neleisim uzmusti