Kad pacientui skiriama per mažai laiko, tai faktas.
Užvakar mamai vėl sušlubavo sveikata, nukrito spaudimas, paskambinau šeimos gydytojai, paprašiau, kad atvažiuotų.
Ir ką, atvažiavo gydytoja po savo darbo laiko. Savo automobiliu. Atsiprašė, kad taip vėlai (beje, gyvena Kaune, vadinasi 20 km nuo mūsų).
Apžiūrėjo mamą, nepatingėjo pasikalbėti. Nors, matau, kad net griūna iš nuovargio.
Mamai sakau, na, netrukdykim, juk matom kaip pavargus mūsų daktariukė. O ji ir sako: na taip, kad daugiau priimčiau pacientų, tai jų ligos istorijas vežuosi namo. Keliuosi 5 ryto ir pildau.
Na, tai kur tai matyta?
Beje, ji negavusi iš mūsų net šokoladuko. Todėl, dabar daviau sau žodį, atsiskaityti su ja už papildomą darbą. Galėjo ji juk nevažiuoti. Galėjo pasakyti: kvieskit greitąją, neturiu laiko.
Dabar dėl vyro biuletenio: niekur jam nereikdavo laukti. Vėl gi, personalas, pamatęs, kad reikia tik pratęsti nedarbingumą, viską sutvarkydavo čia pat, prie registratūros. Pasirašo, jos nuneša daktarei ir baigta. Tik tada, kai jau reikdavo pasirodyt specialistui, reikėdavo palaukti, kol išrašys siuntimą.
Manau, kaip kiekviena gydymo įstaiga susitvarko, taip ir turim.
Tai čia pas mus, kaime.
Sūnus nedarbingumą kelis kartus prasitęsė telefonu. Nes jo šeimos gydytoja Kaune. Susiskambina, paskui kitą kartą nuvažiuoja, pasirašo ir netrukdo vieni kitų laiko.
Beje, kartą vyras susimaišė dienas ir pamiršo nueiti prasitęsti nedarbingumą. Skambina daktarė. Kur jūs? Ar viskas gerai?
Aš apakus. Va tokius medikus mes turim