Baikit, prie ko čia vaikų namų darbuotojų darbo vietos ir aukojimas (nuo ko ir pradėjom).
Tegul tai bus, anot jūsų, ir vienintelė mano tiesa, vistiek ją ginsiu: paduokit lietuviui neįgalų vaiką iš vaikų namų. Na, neims jis jo. Užsienietis ims, o lietuvis - ne.
Linuske, jūsų giminaitė neturėjo kitos išeities. Ji pasielgė garbingai, priglausdama savo giminaitę. Ir neturėjo pasirinkimo.
Jūs jos paklauskit, ar ji būtų ėmusi tą mergaitę, jei ji nebūtų jos giminaitė
O pozicija, kad vaikų namai gyvuoja tik todėl, kad darbuotojai saugo savo darbo vietas ir kažkas daro iš to pinigus, man atrodo apgailėtina.
Ir gerai, kad reikalaujama vaikui sudaryti tinkamas sąlygas. Pripažinkim, vaikas jau nuskriaustas likimo, ir tos materialinės gėrybės, neatstos tėvų meilės ir šilumos, bet pagerins gyvenimo kokybę.
Priedo, pati žinau atvejų, kai vaikai paimami globoti ne todėl, kad norima vaikams gero, bet todėl, kad reikalingos auklės, namų tvarkytojos ir tarnai ūkio darbams nudirbti. Todėl ir tvarka tokia griežta.
O kaip kitaip?
Beje, Linuske, apie aukojimus buvo seniai kalbėta, jūs nedalyvavote tame pokalbyje, ir mano pasakyti žodžiai buvo taikyti ne jums.
Dabar dar apie tą kačiuką: kodėl pasistengčiau jo nerodyti vaikams. Vaikui turėtų būti skaudu matyti taip išniekintą gyvūnėlį. Kalbu apie ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikus. Nesakau, kad jie neturi to žinoti, bet, jei yra galimybė išvengti tai matyt, reikia ta galimybe pasinaudoti. Vaikai jautrūs, išgyvena. Kam tos neurozės?
O, jei jau pamatė, tada, kaip ir sakėte: kalbėti, kalbėti, kalbėti ir būtinai pasirūpinti, kad tos gyvūnėlio ten nebūtų.
Jei neįmanoma užkasti (nėra kur, nėra kaip), pasielgti taip, kaip Byla ir pasielgė.
Puiku, vadinasi, viskas yra ne taip blogai.