Siūlau išlieti agresiją!

Būna žmonių, kurie ir trisdešimties seni.
Būna niekados nebuvusių jaunais.
Ir būna penkiasdešimtmečių dar labai ir labai jaunatviškų.
Kalbu ne apie išvaizdą, jei ką
Taip kad į rezervatą visai galima uždaryti ir dvidešimtmetį
O kito, ir šešiasdešimties sulaukusio, rezervatas dar ilgai turėtų palaukti.

Tikra teisybė, galima pavargti gyventi ir 40 ir 90.

Būna, kad gimsta toks pragmatiškas "linksmutis", kuris ir grabe gulėdamas nepripažins kad ir jam gyvenime buvo visko.

Bet vis dėl to, charakterį ir išvaizda išduoda. Ir kuo metų daugiau, tuo labiau išvaizdos bruožai tampa neatsiejami nuo žmogaus būdo.

Aš jau nuo 40 apsimetinėju kad man dar kas nors įdomu, kad netraumuoti aplinkinių.

Aš tai taip elgiuosi nuo gimimo. Mokykloje, pradinėse klasėse, mokytojai vadindavo jauna sene.

Mano nuomone, tai gaunama su genais. Aš čia apie save.

Amadina, jūs neatidžiai skaitot.
Bylos niekas nepuola. Aš asmeniškai ją labai net suprantu, bet taip pat pritariu, kad tai to pseudošeimininko problema, o ne gyvūno.
O kai žmogus savo visa esybe demonstratyviai demonstruoja nemeilę (nereikia jos demonstruot, ir tai visai ne kitokia nuomonė, tai tikrai visai kas kita), jam apie tai pasakoma- nedemonstruok, nes augini mažus vaikus, jiems reikia kitokio pavyzdžio. Tik tiek.
tam aš taip pat pritariu . Visu 100. Ir ne todėl, kad labai myliu gyvūnus.
Turiu dukrą, gana problematišką asmenybę. Vakar vakare vaikščiodama pamačiau, kaip du jaunuoliai padeda vienam neįgaliajam pereiti gatvę, vėliau jį kažkur lydi. Aš tą žmogų dažnai matau parduotuvėje, jis tikrai labai sunkiai juda, vis man knieti (ir būtinai sužinosiu, nes žiema ant nosies) sužinoti ar jis pats nori būti savarankiškas, ar nėra kam jam padėt.
Aš nedažibinu iš tolo. Einu link namų, matau toliau tie jaunuoliai tam žmogui padeda, veda į namus, matyt. Einu arčiau, vos stabas neištiko- tie jaunuoliai- mano dukra su savo draugu. Tai, kad nežiūrint visų savo pakankamai sunkių savybių, ji yra jautrus žmogus ,jaučiuosi prie to prisidėjusi. Nes nuo mažens buvo ugdoma meilė silpnesniam.

Bet tai baisu

O man jau virš 40 ir kuo toliau tuo viskas įdomiau

Byla, o ką bendro turi jaunatviškumas su tuo, kad gyvenime buvo visko???
Mano a.a. dedukas, knygos vertas jo gyvenimas (nors į knygas yra patekęs už tam tikrą veiklą, bet aš ne apie tai), tikrai gyvenime buvo tieeekkkk patyręs, bet tai koks jaunatviškumas. Jis visai mano giminei pavyzdys. 90-ies metų laiko amžinai neturėjo, o jau apie moteris patylėsiu.

Tai šaunu.
Yra visokių žmonių, depresija yra žmogaus charakterio savybė gal. Manau, tai paveldima, kaip ir charakterio savybės, temperamentas. Kažkada skaičiau apie tokią daininikę Zolotoje Kolco Nadežda Kadyševa, kad jos mama sirgo depresija ir ta dainininkė sirgo depresija, atrodo, nepagalvosi, populiari, dainuoja.
Žodžiu, pasaulis margas.

Aš manau, kad kiekvienam amžiaus tarpsniui yra tinkanti povyza. Ir kai penkiasdešimtmetė imasi vaidinti šešiolikmetę, tai mažų mažiausiai kvailai atrodo... Teko matyti.
Yra laikas klykauti, o yra laikas ir nurimti.
Aš noriu senti oriai. Nešlovindama jaunystės kulto.

Galima senti oriai bet įdomiai.
Vieni senukai prie palangės rymo ir kaimynus seka, o kiti vaikšto po knygų klubus, susitikimus, domisi, bendrauja... Jie nesielgia kaip šešiolikiniai.... bet ir nenurimsta. Jie tiesiog gyvena, o ne vegetuoja

Yra dvi galimybės: pasenti dvidešimties ir pasenti devyniasdešimties.
Renkuosi antrąją. Jei ištempsiu. Jei ne - mirsiu jauna
Ir tai mane veža.
Rekomenduoju.
Beje, tai nereiškia, kad reikia vaikščioti su kaspinėliais plaukuose ar super mini sijonu. Tai - būsena.

Kas baisu ? Jei tu toks gimei, su tokiu požiūriu į aplinką, tai ką tu pakeisi ? Nič nieko. Prisiskaitysi literatūros apie požiūrio keitimą, na ir.... Ir kas ? Juk genų nepakeisi. Smegeninės neperdarysi.

supratau, kad kalbam tikrai ne apie tą patį. Ar keturiasdešimtmetis, kuris šypsosi, keliauja, nori viską pamatyti, patirti, sužinoti jau vaidina šešiolikmetį?
Ar jis turėtų susiraukti ir pradėti bėdavoti kokia mūsų šalyje neteisybė, kaip viskas blogai ir negerai?
Buvau tikrai ne vienoje Europos šalyje ir visuomet labai žaviuosi vokiečiais pensininkais, na mums iš jų mokytis ir mokytis, o pernai bobulytė, kopianti į Sniežką Čekijoje su lazdele tikrai nuoširdžiai sužavėjo

Būtent, žmogus gimsta vienoks ar kitoks.
Mano uošvienei virš 80. Ji pastoviai pasakoja apie savo visokius pažįstamus, apie jų vaikus, giminaičius, jų draugus, kas su kuo gyvena, kaip gyvena, apie senus laikus, naujus. Aš tų žmonių nepažįstu, turiu klausytis apie jų gyvenimus. Nueinu į ligoninę aplankyti jos ir kelias valandas klausausi tų istorijų, kurios manęs visiškai neliečia ir man neįdomios. Bet jai tas įdomu ir tokias istorijas ji pasakoja jau 20 metų kiek ją pažįstu.
Jos nepakeisi - jai tas įdomu. Manęs nepakeisi - man tas neįdomu.
Žodžiu, nei vieno mes nepakeisime ir mūsų niekas nepakeis.

Nu jo, gimėt iškart devyniasdešimties

Na va turėjote progą pasigirti. Tai ir aš pasigirsiu. Niekur nebuvau. Net ir Lietuvoje mažai kur buvau. Ar aš dėl to blogiau už jus atrodau? Ir jūs pagal tai jau nusprendėte kad esu susiraukusi ?