Kažkada esu parašęs pasaką:
Gyveno kartą Petras ir Antanas.
Petras gyveno kaip žmogus, turėjo žmoną, vaikų, darbą.
Dirbo tempė savo kšyžūką ir nesiskundė, todėl buvo gerbiamas tarp žmonių ir šeimoje.
Tuo tarpu Antanas buvo tinginys ir lodarius, jo nemėgo visi ir karts nuo karto čmorilino.
Ir turėjo Antanas krūvą mėšlo, bet kadangi buvo tinginys, tai sumastė kaip tą mėšlą išpurtyti svetimomis rankomis.Kadangi bažnytinė niša jau buvo užimta munistų, krišnaitų ir kitų -istų, sugalvojo kaip galima prasisukti....
Subūrė viso kaimo nuskriaustuosius ir tarė jiems:
-Mielieji mano...
Ne, mylimieji mano, tas svolačius Petras skriaudžia jus, mane ir kitus, nes jis yra netoliaregiškas, kvailas ir homofobas.
O iš tikrųjų mes esame nauja ir gryna rasė.
Kažkur netoli prie išnykusių Atlantidiečių.
Ir jei drauge išpurtysim šią mėšlo krūvą, tada tapsim pašvęstaisiais...
Ir išpurtė mėšlo krūvą visi...
Ir nuėjo per pasaulį ligonių gauja nešti savo tikėjimo ir gyvenimo būdo....
Taip ir nesupratę, kad jie viso labo paprasčiausi ligoniai....
O čia pralinksmino bratka:
www.youtube.com/watch?v=PvBpTS7FGfg