Kalbant apie turguje dirbančius žmones, jų taip pat neįmanoma vienu matu matuoti. Yra visokių. Aš po pirmo sakinio iš prekeivio lūpų apsisprendžiu ar toliau su juo dar kalbėsiuosi, ar nueisiu pas kitą.
Tiesa, į turgų einu itin retai. Nebent pas prekiaujančius vaisiais ir daržovėmis. O pas prekiaujančius pramoninėmis prekėmis, neturiu jokio nei noro nei reikalo lankytis. Perku prekes iš padėvėtų drabužių parduotuvių. Ir sutaupau. Ir prekių kokybė neprilygsta turgaus prekeivių prekių kokybei. O jei einu į turgų, kai jau neberandu kitos išeities, tai turiu atsirinkusi prekeivius kurie itin malonūs, paslaugūs ir pagarbūs savo darbo bei kliento atžvilgiu. Beje, ten dirba ne vien "turginio" mentaliteto žmonės.
Kai pati pradėjau po darbo dirbti valytoja, ko tik aš neišgirdau savo adresu. Žinoma pašiepiantys atsiliepimai buvo patys įdomiausi. Manęs neįžeidė. Bet labai gerai parodė, su kokiais žmonėmis turiu reikalų.
Pritariu Samajanai dėl su amžiumi ateinančio suvokimo apie darbo/profesijos ir gyvenimo prasmę.
rašė: Daug prasmingiau pavasarį sodinti bulvę, ravėti, rudenį nukasti ir ją suvalgyti, nei atlikinėti absoliučiai beprasmį vienų kitiems sugalvojamą, geriau apmokamą ir pripažįstamą "aukštesniu lygiu" popierinį darbą
Tą patį sakau ir savo mažajai, kai ji manęs kartais nesuprasdama klausia "kaip tai tu ten dirbi valytoja". Tada aš jos klausiu ar aš būdama valytoja jai jau nebeesu mama.
O čia ir ateina vaikui suvokimas, kas yra kas.