AR VERTA TAPTI BUHALTERE?

Aš sutinku su daugelio išsakytu nuomonių, buhalterio darbas sunkus, bet tai jau dirbu 17 metų ir nieko gyva. Norint dirbti buhalteriu taip pat svarbu turėti supratingą vyrą (žmoną). Aš visada užuojautą pareiškiu buhalterio antrai pusei. Buhalteris nesėdi nuo skambučio iki skambučio.Ne visi supranta, kai ketvirtis baigiasi reikia ir ilgiau darbe pasėdėti, jei darbe nespėjai Tax perskaityti, tai namuose sėdi iki išnaktų ir panašiai.Ne visų buhalterio antrų pusių nervai tai atlaiko.

O aš visau neseniai šefui leptelėjau, kad gavau darbo pasiūlymą su žymiai didesniu atlyginimu, nors iš tikrųjų niekas man to darbo nesiūlė, o tik buvau nugirdus, kad ta įmonė ieško vyr.buhalterio. Bt šefas staigiai sureagavo (ko aš visai nesitikėjau ), paskambino akcininkams, pastarieji po 2 dienų atlėkė pas mus iš užsienio, atliko visuotinę darbuotojų apklausą ir štai rezultatas - minimalių atlyginimų pas mus nebeliko, mano atlyginimas pakilo 40 proc. Pasirodo, kartais verta ir blefuoti

o aš dirbu nedidelioje įm, 6 darbuotojai, ateinu savo nuožiura, gaunu 400 lt, ir dabar nežinau ar jieškoti man darbo visa diena ar pusei etato. Gal kas taip dirba patarkit kaip patogiau

Tai pasiimk dar vieną įmonę. Laiko juk turi...

Ooooo... kokią seną temą radau. Kažin, kaip šiandien žmonės galvoja? Ar verta dirbti buhaltere? O ir Dorota1, pasirodo, yra jau senbuvė šiame forume. Ir visai ne "nauja" buhalterė.

nu geras ir algą gera turėjau a ne

Dorota1, sveika, likimo drauge. Situacija identiška: šefas pasiūlė tapti buhaltere, nes mūsų senučiukė visą gyvenimą buhalteriavusi močiutė išeina pensijon. iki šiol buvau sau sekretore ir vargo nemačiau. Ale prižadėjo jie ten abu, kad visko mane išmokys, vos ne už mane darbus padarys, tai ir sutikau. Ir va, jau antras mėnuo gilinuosi į buhalterijos subtilybes ir niuansus. Atrodo, nesąmonių dar neprivėliau, tikiuosi, kad ir neprivelsiu. Iki šiol su buhalterija buvau susijusi tik tiek: iškart po vidurinės įsidarbinau vienoje įmonėje raštininke, bet apiforminta buvau kaip finansininkė, nes tikroji finansininkė buvo šefo žmona, ko, aišku, būti negali. Taigi, kaip galima suprasti, mūsų abiejų (mano ir šefo žmonos) realūs darbai buvo vienokie, o pavadinimai pareigų kitokie.

Oi, linksmas laikas buvo, iki šiol su šypsena prisimenu kaip kokiam banke stoviu kažkokius įduotus popierius atnešusi (nes pasirašyti tai man reikia), moteris man aiškina kažką, o aš ABSOLIUČIAI nieko nesuprantu, bet stengiuosi viską įsidėmėti, kad grįžusi galėčiau papasakoti tikrąjai finansininkei.

Tai jūs dabar žemai likimui galvą nulenkite, kad viskas tuo ir baigėsi.
Kažkur ant kažko kažkaip pasirašinėjote, nesuprasdama ką darote ir būdama finansininkės pareigose?
Žmonės, kas su jumi darosi????
Paskui stebimės kai iš senukų pinigus išvilioja...

Tai jūs dabar žemai likimui galvą nulenkite, kad viskas tuo ir baigėsi.
Kažkur ant kažko kažkaip pasirašinėjote, nesuprasdama ką darote ir būdama finansininkės pareigose?
Žmonės, kas su jumi darosi????
Paskui stebimės kai iš senukų pinigus išvilioja...
[/quote]

Taip ir maniau, kad bus tokių reakcijų.
Nebijojau nė kiek, per daug gerai tėvų pažįstama šeima (giminės) tos įmonės viršininkai buvo. Viskas būdavo šimtą kartų apkalbėta ir suderinta. Būčiau dirbusi gal ir iki šiol, bet po pusantrų metų išvažiavau studijuoti ir daugiau į gimtąjį miestą nebegrįžau. Bet patirties gavau (gyvenimiškos, ne buhalterinės) per tą pusantrų metų tiek, kad užtenka po šiai dienai.
Tokių ir panašių dalykų aplink yra, buvo ir bus. Kartas nuo karto tenka susidurti ir dabar, tik mano vietoje jau kiti...