Patarčiau pasidaryti dabar, nes kai išsiplėsit tiems popierizmams visai laiko nebeliks.

Pasiilgai? Mes jau grįžom, tik nuotraukų neturim, nes aš fotografuotis nemėgstu, tai man ir mintis nekilo fotiką imtis, o mama tai labai pergyveno, kad pamiršo :( Užtat sugebėjo nusivogti šakelę nuo patikusio medžio

Dėkui Cha-chai už orą, ryte jau buvau išsigandusi, bet tikriausiai ilgai miegojo šiandien, kad tik ant pietų prasigiedrijo :)

Tai gal vedžiok tu jį, vis tiek iki karvės neišaugs "macionuose"

Taip, susirandi seną ir pildai toliau. Susirasti neturėtų būti sunku, juos 10m. saugoti reikia :)

kas tai?

Kaip kokie 5 jorkšyrai... į plotį

Nereikia naujo. Netgi sakyčiau - negalima naujo kol senas pilnai neužpildytas.

Taip ir įsivaizduoju - dabar laukuose visi su laisvų rankų įrangom :)

Ir taip, ir taip teisingai.

Aga, tada jau į nagų grožį niekas nebežiūri...

Nu... Viską išgėrė, viską suvalgė, o dar juokiasi. Tai įsivaizduokit, jei mažiau maisto būt buvę... ar dar mes būtumėm gėrusios...

Matai koks... Ir ką dar užspaudęs parsivežei? Ballantine butelį?

Netiktų, pas jas Samajana atėjo

Bet ir pasiseka gi kažkam tikrai laimingą paparčio žiedą rasti per Jonines, kaip pasisekė Voverės tėvams kadaise per patį vidurnaktį :) O mums pasisekė tokią draugę atrasti, kaip jau čia pasakė merginos - pačią draugiškiausią, pačią svetingiausią, pačią vaišingiausią... pačią pačiausią. Su gimtadieniu, Voveryt!

Ir aš galiu patvirtinti, nors tai ir labai keista, bet - seminaras tikrai vyko Man net dar liko klausimų, reikėtų pakartoti

Vėl tu savo. Jei tavo dedukcinis mąstymas būtų bent kiek pranašesnis, tai seniai jau būtum supratęs, kad ne vyro galioj moters smegenų pusrutulių jungtis pakeisti.

Geras ten darbas ir tikrai ne 2 parduotuves spėji aplankyti per dieną, nors priklauso ir kaip jos tam regione išsidėsčiusios, bet ir ne kasdien jas lankyti reikia. Nereikia skubėti bambėti nežinant specifikos.

Oi, nejuokink

O laikas slenka sidabrinėm gijom...
Juokauju, juokauju :)

Mieloji Aradija,
Eik gyvenimo saulės sutikti,
Neškis šypseną, meilę kartu.
Tegul niekas nedrįsta sutrypti,
Kas svajonėse buvo brangu.
Eik, šypsokis kaip saulė,
Šildyk šypsena širdis visų.
Tegul šviečia vien laimė pasauly
Tegul būna be galo šviesu!

Na čio namikaješ?

Aš naudoju šitą lauką

Skamba romantiškai, bet velniai žino ką tu "matai" taip sakydamas

Tai šaunu, jei susigaudai kaip pajamas fiksuoti, tai žinai ir ką debete registruoti. O prijuostės kišenėj nors ir 100 popieriukų nešiokis, tavo problemos kaip tu tas skolas išsimuši paskui. O jei ne, popieriukus irgi gal žinosi kaip dar gali panaudoti :)

Ok
Svarbiausias žodis šitoj diskusijoj yra "pardavimas". Pardavei, butelio nebėra, kokios dar problemos dėl inventorizacijos. Tik pajamų užfiksuoti nepamiršk.

Įdomiau čia jūs, vaikinai, diskutuojat...

Pažiūrėk dabar kas iš žygio dalyvių prie mano aprašymo "liuksiukus" suspaudė ir gali drąsiai reikalauti - nė vienas nepastebėjo, kad praleidau dar vieną žygio punktą - Senuosius Trakus :)

Nedalyvavę žygyje, dabar skaitydami nieko nesupranta kas gi ten vyko, todėl pabandysiu bent šiek tiek nušviesti.
Viskas prasidėjo ankstyvą šeštadienio rytą. Pajūrio dviratininkių laukė toliausias kelias, todėl ji pasiruošė atsakingiausiai: trys dviratininkės su trim dviračiais, trys palaikymo komandos narės, du perspektyvūs augantys komandos nariai iš jaunučių lygos su dviem automobiliais, dviem dėžėmis vandens, kokia 10 kg lengvų užkandžių ir keksiukų padėklu nė trupučio nepramiegojusios labai punktualiai išjudėjo į žygį. Deja turėjo sustoti pusiaukelėje, nes pametė vieną dviratį. Truputį sugaišusios jį ardydamos ir grūsdamos į bagažinę, su vienu ratu, besiremiančiu į galvas, laimingai pasiekė pirmą stotelę – Kryžkalnį. Lengvi pusrytukai, kurių vaizdelį jūs jau matėte ir lekiam toliau.
Lygiai 11 val, kaip ir tarėmės, mes jau Trakų Vokėje. Po visų apsikabinimų ir susipažinimų nušviečiam padėtį ir pradedam traukti dviračių dalis iš bagažinės. Na, kad Tomui su Samajana nesudaro sunkumų juos surinkti nieko keista, bet... iš tikrųjų nieko keisto, kad ir Ramunė tame aktyviai dalyvauja ir galbūt net dar geriau už juos susigaudo :) Dabar jau nenustebčiau net sužinojusi, kad ji kaskart grįžusi namo išsirenka savo dviratį dalimis (pavyzdžiui, taupydama vietą) ir kitą rytą vėl jį surenka :) Ta mergina tikrai fantastiška :) Taigi, dviračiai surinkti ir jie rieda (o tai labai svarbu, nes ko jau ko, o atsarginių neturėjome), ir mes traukiam prie pirmojo objekto – Trakų Vokės dvaro. Mariskos pasakojimas, kurio tikrai neatkartosiu, pasivažinėjimas po parką ir keliaujam toliau – į Lentvarį. Lentvario dvaras labai gražus, ir parkas, o jau koks grotas! Viską apžiūrėję, moteriška pusė kiek padūsavusi, kad ne joms pinkevičiai dvarus dovanoja, riedam toliau. Palaikymo komanda mus palieka, nes skuba ruošti pietų stalo Varnikų pelkėje. Nepatikėsit, bet mes numynėm greičiau ir dar net laukėm :) Pietūs, smagūs pokalbiai ir kas pėsčiomis, kad dviračiu keliaujam apžiūrėti pelkės. Diena vis karštyn ir mes labai apsidžiaugiam priėję dar nespėjusį užpelkėti ežeriuką. Vienas po kito aunam batus ir merkiam kojas į vėsų vandenį. Kaifas... Nebenorim niekur iš ten eiti. Deja, patys prisiprašėm – autokratija. Keliam šiknas ir judam toliau :(
O toliau jau Trakai, ir jie visai šalia. Taigi, nuo mynimo net nepavargę pasiekiam nakvynės vietą. Beje, hosteliukas labai šaunus, švarus ir tvarkingas, o jau kaaaina – vienas didžiasių jo privalumų, rekomenduojam :) Net nespėjusius apdulkėti dviračius paliekame ten ir jau visa didelė kompanija kartu pėsčiomis keliaujame pasižvalgyti. Nežinau kiek kartų iš visų pusių mes tądien apžiūrėjome Trakų pilį: ir pėsčiomis, ir jachta apiplaukėm, ir dieną, ir net prie naktinio apšvietimo :) Pasiplaukioję jachta nusiviliojame naujokus prie pusiasalio pilies kankinimo įrenginių, gerai prigąsdiname ir jie uoliai puola vykdyti paskirtos užduoties: ant milimetrinio popieriaus piešia nuvažiuotą maršrutą išlaikydami tikslų mastelį. Taip stengiasi, kad pradedam nuobodžiauti... Juk iš tikro tai džiaugiamės, kad tokie šaunūs žmonės prisijungė. Nuo pat pirmų minučių net nesijautė, kad kažkas toje kompanijoje naujokas, taip lengvai jie įsijungė į būrį, kad rodės seniai jau juos pažįsti. Na, kitus ir tikrai seniai jau pažįstam, kalbu apie tuos tikruosius naujokus, iki tol nematytus, negirdėtus tax'e. Deja, piešėjai jie ne kokie ir jei ne mažųjų žygeivių pridėti aiškinamieji raštai, sunku ten ką suprasti buvo. „Senimas“ pasitarę vis tik nusprendžia priimti visus į klubą ir su žvakutėm rankose visi iškilmingai taria priesaikos žodžius. Malonu buvo klausytis kaip nuoširdžiai jie prisiekinėjo. Manau, tikrai džiaugėsi gavę krikštą :) Ir ką tada? Keliaujam laistyti, aišku :) Iš pradžių bare, nes laukiame kol sutems ir galėsime pasigrožėti apšviesta pilimi. Tada įvyksta nerealus dalykas – Urtelė įvykdo savo pažadą ir bėga! Bėga per tiltą net dūmai iš padų kyla! Nerealūs vis tik tie taxiečiai, prisišneka nesąmonių, bet savo pažadus visada įvykdo :) Grįžtam „namo“, apsukam kelis ratus ballantine stiklinę ir tada kažkas sugalvoja, kad dar niekada nesimaudė naktį ir mes vėl grįžtame prie ežero, ilgai renkamės pačią pačiausią vietą (kaip ryte paaiškėja – pačią žolingiausią) ir du drąsuoliai neria į vandenį. Trečia irgi nori ir laksto kaip energizer zuikutis aplinkui bandydama sušilti. Ketvirta ant kranto turškiasi bliūdelyje nuo apelsinų... Manot jau viskas? Ne, nors per dieną saulės gavome daugiau nei pakankamai, mes jau vėl jos pasiilgome ir Ramunė pasiryžta bėgti jos pasitikti. Taip, taip, ne visiems užtenka kantrybės sėdėti ir laukti aušros, kitiems reikia bėgti jos ieškoti :) Partempiam ją į hostelį, bet nepastebim kaip Tomas tyliai išsliūkina. Ieškoti aušros.
Tai tiek trumpai apie pirmą žygio dieną. Ar rado Tomas aušrą (o gal Aušrą?) gal papasakos kažkas kitas. Jei ne, rytoj pratęsiu.

Juk ne veltui tiek ilgai ieškojom

Oho, o aš maniau tu aukščiau kojų nagų akių nepakeli :)