Anekdotą prisiminiau:
Šeima pietauja ir sūnus klausia:
-Mama, o kas yra minjetas?
Visa šeima sumišime, nežino ką atsakyti...
Pirma susipranta mama ir sako:
- nu žinai sunau, tai vyriška lytini organa imti į burną.
Tėvas tuo metu stveria šaukštą ir žiebia žmonai į kaktą:
-Ne imti, o duoti, sūnų augini.

Maža to, ji dar ir dviračiu kiemsargio sermėga vėžina.:))

Nu da, opicialiai ni ni...
O štai jei geras žmogus netyčia pamiršo kokia statinaitę, tai ko ne?

Nu nukando komplimentą idomiausioj vietoj...
Ir tuo pačiu metu įpareigojo mane petį laikyti atstatyta visą parą.

Nu va, kaip Colop tai šypsausi, o kai man tai "nėr gyvenimo".
Ainu nakapaju sau stikliuką...

Žinai, visai neseniai atradau šia grupę, bet negaliu nesižavėti, tiek žodžiais, tiek ir muzika:
www.youtube.com/watch?v=zZAxeGC1bKE
Į pasaulį žvelgiu šiek tiek kitokiu kampu
Ir galbūt, galbūt aš neteisus
Bet kur mane dėt, juk viskas sukas ratu,
Aš viską, išpirksiu savo, savo laiku
O pasaulyje daug įvairių susikirtimo taškų
Ir gal būt, gal būt vienas iš jų, tu
O aš net neprisimenu kuo tu, kuo tu vardu,
O tu man atsakai, tiesiog vadink draugu

Ir taip du tūkstančius metų
Mes judam velnias žino kur
Nuo durų prie durų
Tik tam, kad būtų šviesiau
Nuo durų prie durų
Tik tam, kad būtų šviesiau

Kiek daug aplinkui baisiai piktų žmonių
Gal todėl gyvenime aš vaikštau šiek tiek lanku,
Aš pažįstu ir tuos, kas moka dainuoti švariai,
Bet nei vienas iš jų dar nepakilo aukštai,
O man gyvenime duota, duota nedaugiau negu tau,
Tiesiog aš į viską žvelgiu truputį šviesiau,
Ir tai ką aš sukūriau priklauso, priklauso ne man
Tiesiog tai virsta priežastim judėti toliau.

Koks čia iš manęs taikos įsikūnijimas.:))
Į sveikatą.

Ir ką tokio stipraus tu rūkai?
Receptų pasidalinsi?
Tema "Akimirka".
Pabandyk man tiksliai ir aiškiai išreikšti šios temos rėmus.
Ar mano parašymas apie močiutę netiko šiai temai?
Tampi panaši į av kuris bandė čia prisimesti tvarkdarių, pažiūrėk įdėmiai trečia puslapį.

Dėl tavęs galiu perplaukti marias, galiu net auto ratą keisti lietui lyjant, galiu žvaigždę nuo dangaus nukabinti, bet rūkyti nemesiu.

A ko tu zuiki tokia pikta?
Mazolis sopa?
Užjaučiu.
Kas tau atrodo "tevarot", aš vadinu "diskusija".
Diskusija karšta ir tokia,kad nakti prabudęs, dar vis galvoji ką atsakyti.
Ir kai mintys blaškosi tarp žodžių "na" ir "po" ar kiekvienam lengva susilaikyti?
Juk ginčuose gimsta tiesa.
Tai dar mokykloje žinojome.
Ar būtų geriau, jei mes apie tai kalbėtume "ilgalaikio turto pardavimo" temoje?

Ei, ei, mes tik pajuokavom.
Atsiprašau mama, kad mes tokie grubus.

Tave lenkai nuskriaudė?
Aš pasakiau savo nuomonę ir ramiai, netgi palaimingai gyvenu toliau.
Nereikia lįsti kažkur ir šypsotis, tai turi būti vidinė būsena.
Sugebėti atleisti ir gyventi toliau, taip, tai talentas.
Šiandien tu tarsi degtukas, žybt ir užsidegei ir nenori nugesti, tau būtina įrodyti visam pasauliui, kad esi teisus.
Na ir aš dažnai toks būnu, bet...
Aš vis dažniau sugaunu save ant minties: ar verta?
Įrodyti savo nuomonę kažkam yra labai sunku, arba net neįmanoma.
Kitas dalykas jei tave pavadyno menkysta ar žertva.
Tada galima ramiai apsisukti ir pasakyti:
Dėjau skersa.
Ir visi labai puikiai supras, kad su šiuo žmogumi tu daugiau nenori diskutuoti.
Ir viskas.
Nereikia jokiu lindimų, bet ir tu tada būk aukščiau už jį, sugebėk pritarti jam kada jis tikrai teisus, ar paprieštarauti kada situacija tiesiog reikalauja tik pritarti.
Va čia tai tikrai talentas.
Todėl ir klausiu savęs:
Ar verta....

Kaip supatau, tai čia ir man biskuti skirta.:))
Elvusia, tai kad mes nesipiktinam, atvirkščiai, nuoširdžiai bandom patraukti per dantį Petronele.
Man tikrai linksma ir nuostabiai gera šiandien.
Jokiu neteisingu minčių ir nuoskaudų nejaučiu, todėl net nenakapaju vakare...:)))

Aaaa, nu tai tada kitas reikalas.
Viskas tvarkinga, važiuoja striukė ir dar skambina...

Zdrasce, kurioj vietoj dar klausia...
Juk galėtai ant padėklo sustatyti tabelį ir gražiai pateikti, o tai "mąstykit"...

Nu tai ko tu nori, kad pestieji nenardytu?
Kai tavęs iš po vairo nelabai matosi...
Įsivaizduok situacija, kai pastysis pamato atvažiuojanti viena dviratį...
Mistika.
Tai ir stengiasi išvengti susidūrimo su "skrajojančiu orlandu".:))

Kažkaip tu čia labai sudėtingai parašei...

Dar pasakyk, kad į darbą su dviračių mini.:))

Na, mano istorija nebus pamoka, bet kiek esu nustebęs.
Kažkur labai skubėjau (kaip visada)
Prieinu gatvę, dega raudona, apsidairau ir pamatęs, kad artėjančiu auto nėra, sau smagiai neriu per gatvę.
Ir staiga, stovinti priešais senučiukė pradeda bartis.
Mol, kur leki, nori, kad greitai vežtu?
Aš taip pasimečiau, kad sustojau pėsčiųjų salelėj...
Nustebino tai, kad žmonių stovėjo tikrai nemažai, bet sudraudė labiausiai pažeidžiamas žmogus...
Kažkaip dažnai girdžiu, kad tvarka bus tada kai ateis jaunimas nesugadintas sovietinės eros, bet kažkaip nelabai tikisi, nes sudrausti sugebėjo kaip tik tas visiškai sovietinės eros sugadintas žmogus.

Gal nusivylimas...

Tiksliai pastebėta, iš to paties sloiko semiam.:))
Aš gal nelabai aiškiai išsireiškiau, bet Elstės mintys man irgi nelabai patiko, bet nepuoliau aiškinti jai ką ir kaip rašyti.
Tai jos asmeninė nuomonė, tai jos reikalas.
Nu ne maža mergaitė ji, kad aš ar kas kitas pradėtu ja auklėti.

Butent, bet tai nereiškia, kad mano atveju reikėjo sakyti, kad man susopo dantį, ar į nužniką prispyrė ir todėl į bažnyčią aš neisiu.
Savo nuomonę reikia reikšti aiškiai ir tvirtai.
Ir nesvarbu, ar tai laiduotuvės, ar vestuvės.
Kitaip ant galvos užlips ir dar kojas bandys nuleisti.

O kodėl nereiškiame?
Kaip tik reiškiame.
Per tėvuko laiduotuves mane vertė eiti išpažinties, visiems garsiai ir aiškiai pasakiau, aš neisiu ir taškas.
Taip, buvo pasipiktinusiu, bet tie patys pasipiktinusieji šiandien atvažiuoja ant kapo tik per vėlines.
Nors ir išpažinties ėjo ir verkė garsiau už kitus.
Ne esmė kur pasakyti savo nuomonę, esmė kaip pasakyti.

Tu įlysk į šios temos, kad ir trečia puslapį ir pamatysi kokia ji "rimta ir gedulinga".

Aš irgi dažnai pratyliu tokiose diskusijose, bet šį kartą leisiu išreikšti savo nuomonę.:))
Mes labai madingai dažnai save vadinam demokratėjančia visuomenę.
Iki čia viskas gerai.
Toleruojam, garsiai žviegiančius, kad juos skriaudžia (žydruosius), aukojam per televizines akcijas tūkstančius ir t.t.
Viskas labai gražu ir teisinga, bet...
Bet kadangi mes penkiasdešimt metų buvom auginami kaip homo sovieticus, tai kartais kaip yla išlenda sovietikas.
Toks tarsi užlipimas ant grėblio ir gavimas kakton.
Kai tik išgirstam kitokia, priešinga nuomonę, mažiausiai kažkas pradeda žaisti viduriuose, o daugiausiai tai išvadinam nesirinkdami žodžių.
Kažkaip per mažai dar laiko praėjo, kad pagaliau suprastume, kad PRIVALOM gerbti priešinga nuomonę.
Tol kol ji nėra įžeidžianti.
Labai tikiuosi, kad po penkiasdešimties metų atsiras terminas "euro lithuanus" atsikratęs visu savo sovietinių vingrybių.
Ir grėblys pagaliau taps kreivas, užlipsi ant jo tu, o kakton gaus kažkas kitas.:))

Ir joks čia ne bukumas, ir joks čia ne cinizmas, tai realus požiūris į gyvenimą.
Kažkodėl gedim, kad kažkur kažkas, o pamirštam savus ir artimus.
Va ir čia neseniai nuo baltojo tilto žmogus nunėrė, man tai buvo žymiai žiauriau ir kraupiau.
O anadien kažkas lyg pasityčiodamas užkabino lentele, kad "tu rūpi, bet prieš nusižudydamas privalai susimokėti mokesčius".
O tai ne cinizmas?
Žinoma, kad ne, tai visiškas bukumas, niekuo neatmieštas.
Tskant, grynam pavidale.
Man yra žymiai kraupiau, kad kai tampa remti madinga žydrus, tai jiems skiriami dvigubai didesni pinigai, nei "Jaunimo psichologinei linijai".
Va čia tai tikrai kraupu, nes čia kenčia ir kartais tyliai nusibaigia savi.
Tyliai, ramai, kaip žvakės, bet kažkodėl itin skaudžiai.
Apie juos nerašo laikraščiai ir televizija, jie niekam nereikalingi ir dažniausiai pamiršti.
Va šito aš ir nesuprantu ir greičiausiai nesuprasiu.

Nu va, aš čia širdį atvėriau, o vienai nepagarba ir žiaurumas, kitai kaimo bobų paistalai...
Nakapaju dviguba dozę vakarę.
O kaip jus manote, kiek lenkų yra tokiu kurie džiaugiasi?
Gal tyliai, ramiai, bet džiaugiasi, tai yra normalus gyvenimas, o ne joks žiaurumas, ar dar kažkas.
Išgyvena stipriausieji, kaip sako gamta.
Ir galiu duot visas savo kepures privaryti, jei panašiai nusibaigtu Kubilius klyksmas būtų toks pats:
- Nu ir kas kad jis daug blogo padarė, bet juk jis žmogus, kažkieno tėvas, ar sunus.
Kažkodėl kai jūsų sunus miršta, tai skauda tik jums vienoms...

Aik tu peklon...
O man majai išpranašavo, kad gimiau kažkur apie gruodžio pabaigą...
Tai kuo dabar tikėti? :))

Taip, taip ir ne kitaip.
Aš irgi nuoširdžiai gedžiu.
O jau jei teks lenkiškos kelbaskos nulėkti nusipirkti, nu tai tada visai...
Sakysiu, verkiau kruvinom ašarom visą savaitę, ką ten savaitę- mėnesį...
Tik čia kažkokia neuviazkė gaunasi, vis tauta gedi, aš net vėliavą iškėliau, rauda širdies vaistų graibosi, o čia:
www.alfa.lt/straipsnis/10343047/?Prie.Lenk...
Tfu, kelios nupiepusios žvakutės ir kelios neaiškios paskirties gelytės numestos kaip našlaitės.
Nakapaju aš sau vakare kelis lašiukus iš tu nervų.

O gal Jautis....
O gal Petras....
O gal angelas....