Akimirka

A ko tu zuiki tokia pikta?
Mazolis sopa?
Užjaučiu.
Kas tau atrodo "tevarot", aš vadinu "diskusija".
Diskusija karšta ir tokia,kad nakti prabudęs, dar vis galvoji ką atsakyti.
Ir kai mintys blaškosi tarp žodžių "na" ir "po" ar kiekvienam lengva susilaikyti?
Juk ginčuose gimsta tiesa.
Tai dar mokykloje žinojome.
Ar būtų geriau, jei mes apie tai kalbėtume "ilgalaikio turto pardavimo" temoje?

Atleidžiu, sūnau mano.
Tik mesk rūkyt, kiek galiu prašyt

Ar dar jums temų mažai? turit durnyną ir koliokitės sau į sveikatą, visvien pastovi trijulė čia jau trečia diena kaip tevarot...tai gal geriau jau asmeninėm žinutėm varytumėt, tai bent žmonėms netrukdytumėt normaliom temom džiaugtis... [/quote]

nu matai... veiksmas lygus atoveiksmiui
va pasipiktinai mumis, taip ir norisi atgal atšaut...
taip ir prasideda ginčai, piktumai ir temų išniekinimas...

Tai gal geriau "darbų saugoje", o tai kas nors supykęs kai vožtels, tai maža nepasirodys...
Prieš atsakant vertėtų paskaityti bent temos pavadinimą...

Dėkui Individai už nuomonę :) Tu kaip visada taikos įsikūnijimas :)
Aš su visais sutinku ką jie sako, ir iš tiesų - mano elgesys nėra teigiamas. Tačiau aš teigiamu ir nenoriu būti :) ir neketinu keistis.
Mano nenoras keistis - dažniausiai suprantamas, kad aš negirdžiu ką sako kiti :) Girdžiu :) labai gerai girdžiu ir su viskuo sutinku :) bet aš esu toks koks esu :)

Dėkui už patarimą dėl dėjimo :) Manau pradėsiu tai naudoti... gal tada mano niką žmonės rašys rečiau :)

Dėkui mamos vaike :)))

Dėl tavęs galiu perplaukti marias, galiu net auto ratą keisti lietui lyjant, galiu žvaigždę nuo dangaus nukabinti, bet rūkyti nemesiu.

Ir ką tokio stipraus tu rūkai?
Receptų pasidalinsi?
Tema "Akimirka".
Pabandyk man tiksliai ir aiškiai išreikšti šios temos rėmus.
Ar mano parašymas apie močiutę netiko šiai temai?
Tampi panaši į av kuris bandė čia prisimesti tvarkdarių, pažiūrėk įdėmiai trečia puslapį.

Tas rytinis kosulys,
Mano kūno gaivulys.
Jis mane taip nuramina,
Kai taip drasko man krutinę…

Koks čia iš manęs taikos įsikūnijimas.:))
Į sveikatą.

Pradėjom gražiai, baigiam piktai?
kas tai? Pavasario hormonai?

Ką dangi pradėjoje apie auto tai siūlau baigti apie auto ir pasitikrinti savo žinias.
Vardan pavasario saugumo gatvėse

P.S. ir vaikai gyvenkime draugiškai

Katės nedurnos - jos gaudo jauniklius, kai šie moksi skraidyti.
Tada labiausiai reikia saugot.
Pas mus irgi nepasiekia. Ant ūkinio pastato aukščiausios vietos inkiliukai sukelti.

Žinai, visai neseniai atradau šia grupę, bet negaliu nesižavėti, tiek žodžiais, tiek ir muzika:
www.youtube.com/watch?v=zZAxeGC1bKE
Į pasaulį žvelgiu šiek tiek kitokiu kampu
Ir galbūt, galbūt aš neteisus
Bet kur mane dėt, juk viskas sukas ratu,
Aš viską, išpirksiu savo, savo laiku
O pasaulyje daug įvairių susikirtimo taškų
Ir gal būt, gal būt vienas iš jų, tu
O aš net neprisimenu kuo tu, kuo tu vardu,
O tu man atsakai, tiesiog vadink draugu

Ir taip du tūkstančius metų
Mes judam velnias žino kur
Nuo durų prie durų
Tik tam, kad būtų šviesiau
Nuo durų prie durų
Tik tam, kad būtų šviesiau

Kiek daug aplinkui baisiai piktų žmonių
Gal todėl gyvenime aš vaikštau šiek tiek lanku,
Aš pažįstu ir tuos, kas moka dainuoti švariai,
Bet nei vienas iš jų dar nepakilo aukštai,
O man gyvenime duota, duota nedaugiau negu tau,
Tiesiog aš į viską žvelgiu truputį šviesiau,
Ir tai ką aš sukūriau priklauso, priklauso ne man
Tiesiog tai virsta priežastim judėti toliau.

Norėtum ir tu, ane? bet neišdegs...
P.S. Aš ne tokia kaip tavo tėvo vaikai.....

gerai

www.youtube.com/watch?v=m3ufQ2l1oX8&feature=related

www.autoklase.lt/testai/skyrius/15

Pavasarus jau mane veikia, pamiršau nuorodą įdėti

pasirodo, kaip nemokanti vairuoti, tai sugebu atsakyti net du try klausymus teisingai

aga, aš tai daugiau atsakau
o šią temą apie vairavimus galima pratęsti ir čia
tax.lt/postt7279.html

E. Marija Remarkas
“Triumfo arka”

ištrauka

Valandėlę ji gulėjo keistai alsuodama.
- Keista, - pasakė vėliau labai tyliai.- Keista... kad galima mirti... kai myli..
Ravikas pasilenkė prie jos. Teliko tamsa ir veidas.
- Aš buvau negera... tau, - sušnibždėjo ji.
- tu buvai mano gyvenimas...
- Aš galiu... noriu mano rankos... nebegaliu... tavęs apkabinti...
Jis matė, kaip ji įsitempė, norėdama pakelti rankas.
- tu mano glėbyje, - pasakė jis. – o aš tavo.
Akimirką ji liovėsi alsavusi. Akis visiškai dengė šešėlis. Ji atsimerkė. Lėliukė buvo labai didelės. Ravikas nežinojo, ar Žoana jį mato.
- Ti amo, - tarė ji.
Ji prašneko savo vaikystės kalba. Pernelyg pavargo kalbėti svetima. Ravikas paėmė jos negyvas rankas. Kažkas jo viduje nutrūko.
- Tu prikėlei mane gyvenimui, Žoana. Aš buvau tiktai akmuo. Tu mane pažadinai gyvenimui...
- Mi ami?
Migdomo vaiko klausimas. Paskutinis nuovargis, glūdįs už visų kitų nuovargių.
- Žoana, - pasakė Ravikas. – Žodis meilė nėra tam tinkamas. Jis pernelyg siauraprasmis. Jis tik dalelė, tik lašas upėje, tik lapas ant medžio. Tai kur kas daugiau...
- Sono stata – sempre co te...
Ravikas laikė jos rankas, kurios nebejuto jo rankų.
- tu visada buvai su manim, - pasakė jis, nejučia prašnekdamas vokiškai. – Tu visada buvai su manim, ar tave mylėjau ar nekenčiau, ar dėjausi tau abejingas – tai nieko nekeitė, tu visada buvai su manimi ir visada manyje...
Juodu paprastai kalbėdavosi skolinta kalba. Dabar, pirmąkart, kiekvienas to nežinodamas, kalbėjo savąja. Žodžių barjerai nuvirto, jie suprato vienas kitą geriau, nei bet kada.
- Baciami...
Jis bučiavo karštas sausas lūpas.
- tu visuomet buvai su manimi, Žoana – visuomet...
- sono stata – perduta – senza di te...
- aš buvau vienišesnis be tavęs. Tu buvai visa šviesa, saldumas, kartumas – tu mane supurtei, davei man save ir mane patį. Tu mane prikėlei gyvenimui.
Kelias minutes Žoana gulėjo visai ramiai. Ravikas stebėjo ją. Jos sąnariai buvo sustingę, viskas negyva, tik akys dar gyveno, ir lūpos alsavo, ir jis žinojo, kad raumenys, kurie padeda kvėpuoti, dabar iš lėto paralyžiuojami; ji beveik negalėjo kalbėti, jau švagždė, grieždama dantimis, veidas persikreipė, ji grūmėsi. Gargaliavimas, duslus, siaubingas gargaliavimas; galiausiai išsiveržė riksmas:
- Ravikai! Padėk! Padėk! Dabar!
Švirkštą jis turėjo jau pasiruošęs. Greit čiupo jį ir suleido vaistus po oda. Ji neturėjo iš lėto, kankinamai ilgai uždusti, įkvėpdama vis mažiau ir mažiau oro. Neturėjo beprasmiškai kentėti. Jai prieš akis tebuvo skausmas. Nieko daugiau, tik skausmas. Gal ištisas valandas...
Jos akių vokai suvirpėjo. Paskui Žoana nurimo. Lūpos susičiaupė. Kvėpavimas nutrūko.
Ravikas atitraukė užuolaidas, pakėlė žaliuzes. Paskui sugrįžo prie lovos. Žoanos veidas buvo sustingęs ir svetimas.

Dievinu Remarką.... Ir dabar tokia akimirka, kad vėl noriu jį skaityti....

Remarko "Juodajį Obeliską" gal per du vakarus perskaičiau-prarijau tiesiog.Viena geriausių knygų.

Rimtai?? atsimenu kaip visi keikdavo, kad didžiausia nesąmonė. Tai net ir nebandžiau skaityt, nor kažkur namie yra.