Elvusia rašė:
Byla, sėskit kada į autobusą ir atvarykit pas mane.
Aš čia labai rimtai.
Aš jums parodysiu, kaip galima su malonumu tarnauti gyvūnams, su dar didesniu malonumu ruošti pietus grįžtantiems vaikam (nors virtuvė - kančia neišpasakyta).....
Kaip jums pavydžiu: jūs turite dukrą šalia. Ji dar tokio amžiaus, kai priversta būti šalia.
O aš turiu tik gyvūnus, kurie, galvoju, nuo manęs priklausomi.
O vaikai...., kaip norėčiau, kad jie visada būtų namuose. Visada....
Jos abi pas mane šalia. Jei tik kokią dienelę nepaskambinai vyresniajai, tai tuoj ieško.

O ir ta vargšė, katė tokia gerietė. Supratinga. Žiūri akis išpūtus tarsi viską suprantantis žmogus.

Rytais nereikia žadintuvo. Išmurkia ji mane iš lovos.

Tik mano draugė nekenčia kačių ir vis man nervus gadina su "kam tau jos reikia". Vakar mažoji vos neparnešė iš lauko dar vienos. Nežinau ten katė ar kačiukas. Rado kažkur rėkiančią, ir "ar galiu parsinešti" ... Neleidau parsinešti. Bet leidau pamaitinti. Sakė kad skaniai paėdė katytė.

Išnešė vandenuko. Pagirdė.
Mažoji-visas džiaugsmas, ji neleidžia galutinai virsti nepataisoma bambekle. Ji visko nori, jai visko reikia.

Dar tik vakar susirinko paskutines savo gimtadienio dovanas. Nes buvo gavusi dovanų kuponų. Nežinau kas iš jos gausis.

Bet kad ji pas mus šeimoje sportiškiausia, tai faktas.
Ir be jos margučių dažyti nė nesugalvok! Ji turi visur dalyvauti. Pernai dažė jos abidvi. Aš tik "dirigavau" iš tolo. Joms buvo daug džiaugsmo "savarankiškai" nudažius kiaušinius.

O jau pyragus mažoji kaip mėgsta kepti. Visą tešlą išragautų, nereikėtų nei kepti....
O man reikia mokintis vairuoti.

Bet aš visur nespėju. Galva kažkokia nebe tokia kaip buvo kažkada.