Jis pastoviai mokina mus, pasaulio atsilikėlius. Mesijas.
www.lrytas.lt/-13201485361319287902-jei-salo...
Kad už Salomėją Nėrį nebuvo geresnių - dar nereiškia, kad ji buvo labai gera. Ji labai gerai žinoma pokario kartai - dėl dažno kartojimo. Jos poezija buvo gausiai tiražuojama ir noriai siūloma masėms, nes poetė neturėjo progos neįtikti režimui (o gal ir būtų įtikusi: būtų gyvenus po karo - būtų galėjusi į valias pašlovinti ne tik Staliną, bet ir stribus, ir kolektyvizavimą, ir gal net kokį tautų draugystės žurnalą būtų redagavusi). Jos poezija buvo gerai pažįstama ir todėl daugeliui miela: kaip gazuoto vandens automatai su briaunotomis stiklinėmis.
S.Nėries kūryba - dažniausiai sentimentali, seilėta ir pilna beprasmio liūdesio ir beviltybės (išskyrus tas eiles, kurios apie sovietų santvarką: ten atsirasdavo antrasis kvėpavimas). „O tau kas palaistys dulkėtą nuvytusią širdį?“, klausė poetė, ir pradedi galvoti - o iš tiesų, ar buvo ten kas nors, išskyrus, dulkes, mirtį, niūrumą, išbalusias lūpas, pamotes ir našlaites, mirtį ir neviltį, ašaras ir murzinas piemenaites, sustirusius pirštus, alkį ir besiartinančios mirties akis?
Dievuli švenčiausias, ir šito visko mane ir mano klasės draugus vertė mokytis mokykloje, ir dar raiškiai deklamuoti? Man pasisekė, kad jau tada buvau gudrus ir su riestais į save pirštais (ne veltui gimęs Kaune): viską apskaičiuodamas, prieš poetės eilėraščių privalomo skaitymo pamoką buvau susiradęs trumpiausią S.Nėries dvieilį ir jį atkaliau taip gerai, kad moku ligi šiolei - nebuvo progos giliau klimpti į tą tamsaus, minorinio gaudesio liūną.
m.lrytas.lt/-13206521571320143890-kaip-a%C...
Straipsnyje buvo pajuokauta apie vieną iš seniai išėjusių lietuvių autorių. Isteriškai spygaujančių, nervingų, belaukiančių progos įsižeisti vištų ir kompleksuotų LSSR ideologijos aukų, pasirodo, yra daugiau, nei rodė pačios niūriausios mano prognozės. Mažaraščių gauja, trypdama ir besispjaudydama fekaliniais terminais, puolė ginti vidutiniškos vertės poetę nuo švelnaus pasišaipymo, tuo neabejotinai įrodydami, kokia kinkadrebiška ir tuščiavidurė jų meilė.
Nekompleksuoti ir orūs žmonės, ramūs dėl santykio su nuosavu intelektu (ir žinantys, kad jo turi pakankamai kasdienėms reikmėms) ir nebijantys nuomonių skirtumo nepuola kratytis, kaip saulėje perkaitusių davatkų minia, susitikę su humoru, kuris jiems nejuokingas.
Galite man nekartoti, kad mano juokas su istorinės asmenybės ekstrapoliavimu į šiandienos banalybę jums juokingas nepasirodė. Aš žinau, kad daugeliui jūsų buvo nejuokinga. Tai ne mano problema, o jūsų. Mano tekstas labai sėkmingai pasiekė adresatą, o jei jums jis netinka, aš jums nepadėsiu, nes aš ne greitoji pagalba ir visiems įtikti neprivalau, nesiekiu ir turbūt net vengiu.
Pirma parašo, o paskui teisinasi, kad juokavo. Tai jau geriau ir nesiteisintų.