Verta paskaityti:
http://dainius.org/?p=2062
Šiandien atidžiai perskaičiau žurnalo “Valstybė” spausdinamą žurnalistės Aušros Radzevičiūtės interviu su finansų ministre Ingrida Šimonyte. Seniai nebestebina politinės valdžios keistenybės – jie prognozuoja vienaip, gyvenimas viską koreguoja, o tie patys politikai vėliau kritikuoja ne savo prognozes o realų gyvenimą. Šį kartą buvo lygiai taip pat.
Štai ministrė teigia, kad “ekonominio sunkmečio laikotarpiu Lietuvos darbo rinka sureagavo
taip, ko mes labiausiai nenorėjome: darbo užmokestis traukėsi daug mažiau, nei didėjo nedarbas”. Ministrė I. Šimonytė taip pat sako, jog “tikėjome, kad
verslas stengsis išlaikyti darbo vietas mažindamas to paties darbo užmokestį (nes buvo būtina mažinti sąnaudas). Raginome taip elgtis, bet rezultatas, deja, liūdnesnis”.
Bet negi ministrė nežino, kad pagal Lietuvos įstatymus darbdavys dažniausiai neturi jokių svertų vienašališkai mažinti darbo užmokestį? Tai negi ministrė manė, kad tai bus daroma prieš dirbančiųjų valią ir naudojant kokį nors spaudimą? Juk tai yra neteisėta. Ir negi ji manė, kad efektyviai ir gerai dirbs tokia įmonė, kurioje bus visiems stipriai sumažinti atlyginimai ir visi dirbs nors po truputį? Ar taip logiška daryti darbdaviui, jei realiai įmonėje darbo yra tik pusei ar dar mažesniam kiekiui įmonės darbuotojų? Tokiu atveju paprastai pasiliekami reikalingi darbuotojai, o nereikalingi atleidžiami. Toks gyvenimas. Tokia logika.
Bet už vis įdomiausias yra pačios ministrės prieštaravimas pačiai sau. Ji tikėjosi, kad verslas mažins atlyginimus, o ne darbo vietas.
Bet kai ji prakalbo apie valstybės institucijas, tai jau teigia, kad “daugelyje viešojo sektoriaus sričių logiškiau optimizuoti darbo vietų skaičių, o ne „pjauti“ užmokestį, nes daug, tačiau mažai uždirbančių tarnautojų gali pavirsti paprasčiausia vegetacija…”
www.commonsense.lt/?p=1163
Bet pati I. Šimonytė interviu paaiškina, kokiu principu yra valdomi valstybės pinigai:
"Ir čia norėtųsi paminėti, kad mes labai dažnai pamirštame, jog valstybės finansai niekuo nesiskiria nuo šeimos finansų: jeigu šeimoje dėl įvairių priežasčių sumažėja pajamos, lieka dvi išeitys – prisidurti iš santaupų arba skolintis. Bet kai skolintojai pradeda įtarinėti, kad galbūt negalėsi skolų grąžinti, ir skolinti nustoja, belieka arba ieškoti antro darbo, arba labai radikaliai karpyti išlaidas. Viskas gana paprasta ir todėl stebina, kai žmonės valstybės kišenę įsivaizduoja kitaip, nei savą."
Suprantu, kad norint žmonėms išaiškinti valstybės politiką tenka griebtis paprastų pavyzdžių. Ačiū, dabar supratom. Pastarasis I. Šimonytės pavyzdys išryškino, kad Finansų ministerijoje vyrauja samdinių ir išlaikytinių mąstymas.
www.commonsense.lt/?p=1157
DELFI.lt ir Finansų ministerija kviečia tautą įsijungti į diskusiją dėl valstybės biudžeto ir netgi sukūrė webinę formą pagal Šemetos excelinę lentelę, kad kiekvienas tautietis galėtų numygti savo siūlomus pakeitimus. Jei Finansų ministerija turi laiko žaidimams, tai OK, galima maigyti. Bet paskaičius tai, ką žaidimo aprašyme nurodo Finansų ministerija, norisi pasukioti pirštą jiems prie smilkinio.