2009-11-02 21:51
artas71
...Ilgai ilgai dulkėtu keliu per dykumą ėjo žmogus, paskui vilkosi jo senas šuo.Labai abu pavargo..Ir staiga – priešai juos atsiveria aptverta oazė. Šalia oazės vartų budi sargybinis.“Gerasis žmogau, ar rasiu aš čia ko nors užkasti, ir atsigerti?“ klausia keliauninkas sargybinio. „Žinoma, čia daug nuostabių šaltinių, fontanų, auga įvairūs vaisiai, alkanas tikrai neliksi. Čia gi rojus“. „“O su šuniu galiu įeiti?“ vėl klausia keliauninkas. „Ne, su šunimis į rojų negalima“ – griežtai atsako sargybinis. Padūsavo keliauninkas, bet nutarė keliauti toliau. Dar ilgai ilgai ėjo, ir šuo ėjo paskui, kol staiga pamatė netoli kelio sodybą.
Priėjo prie sodybos, žiūri –šeimininkas kieme sėdi. „Gerasis žmogau, ar turite vandens ir maisto?“ „Turiu, štai ten šulinys, pasisemk kiek nori, o valgyti padarysiu – alkanas neliksi“- atsako sodybos šeimininkas. „O šuniu, gal ką turėsi?“. „Šuniui šalia šulinio yra dubuo su vandeniu, ir kauliukų skanių rasim“ vėl sako šeimininkas. Keliauninkas nustebęs klausia:“O kaip gi ši svetinga vieta vadinasi?“ „Rojus“ –atsako sodybos šeimininkas.“Negali būti, man oazės sargybinis sakė, kad rojus ten“- stebisi keliauninkas.“ Ne,“ –atkerta šeimininkas“ meluoja jis, ten ne rojus . Iki rojaus atkeliauja tik tie, kurie nepalieka ir neišduoda savo draugų“...