Kodėl krizė neskatina dirbti?
www.nezinau.lt/kodel-krize-neskatina-dirbti
kodėl krizės metu samdomi darbuotojai nevirsta darboholikais, slypi verslo kultūros ypatumuose. Mūsų darbo stilius atrodo mišrus: jo ištakos europietiškos, randai sovietiniai, o juos dengiantis makiažas – amerikietiškas. Todėl sunkumai geresniu atveju paskatina intelektinių sprendimų paieškas, o blogesniu – pasyvumą.
.... kultūros skirtumai ne viską paaiškina. Dansu straipsnio komentaruose keli skaitytojai pateikė kitą priežastį –
socialinės atskirties tarp verslo savininkų ir samdinių. Ir ši priežastis ne iš piršto laužta. Tikra tiesa, kad verslas, norėdamas amerikietiško darboholizmo iš samdinių, vengia suteikti tokias pačias perspektyvas, kaip daroma anapus Atlanto. Kiek pažįstate žmonių, kuriems firmos yra aiškiai apibrėžusios premijavimą įmonės akcijomis? K
urių iš mūsų firmos investuoja į darbuotojų pensijų fondus? Taip, nemažai jaunų amerikiečių yra pasiryžę dirbti iki apalpimo, bet… tik iki tol, kol firma išpildys savo pažadus ir pasidalins turtu. Taip, Microsoft programuotojai dirba dieną naktį, tačiau nė nesulaukę 40-ies pradeda dėvėti marškinėlius su ryškiu užrašu „F*ck You, I’m Fully Vested“ (laisvai verčiant, „Ramiai, žmonės, aš jau su akcijomis“). Jei matuosi sprinterio ir maratonininko bėgimą už 100 metrų nuo starto, gali susidaryti klaidingą nuomonę apie jų pastangas pasiekti tikslą.
išoriškai matomas neveiklumo kokonas yra natūrali reakcija į sunkius laikus – taip žmonės stengiasi išgyventi.
Imkime kelias analogijas, kad būtų aiškiau: kodėl medžiai rudenį meta lapus? kodėl miško gyvūnai užminga žiemą? kodėl valstietis nesėja (išskyrus minimumą šeimai) karo metu? Gamta ir evoliucija moko, kad kritinėmis sąlygomis išgyvenimo galimybė padidėja smarkiai apribojus ar visiškai sustabdžius aktyvumą. Žinoma, žmogus yra šiltakraujis žinduolis, todėl jis aktyvus visus metus, tačiau ir jo metų aktyvumo ciklą veikia sezonai, tamsos ir šviesos, šilumos ir šalčio santykis.
ip meška, galingas žvėris, įvertina savo galimybes įveikti žiemą, ir patraukia į irštvą miegoti, taip ir žmogus, įvertinęs grėsmės globalumą bei dydį ir savo pastangų santykį su juo, nesąmoningai ima taupyti jėgas atšilimui. Gal tai iš dalies atsako ir į klausimą, kodėl žmonės nesiima iniciatyvos, net jei mato labai apčiuopiamią papildomos veiklos naudą.
Galiausiai, juk nė vienas realus pavyzdys neskatina dirbti daugiau ir intensyviau. Ekonomiką ištikus krizei, verslo išmintis tiesiogiai vertinama pagal tai, kaip jis sugebėjo sumažinti operacines išlaidas, uždaryti mažiau pelningus filialus, praretinti produktų liniją, atsisakydamas mažiau pelningų modelių. Jei hipotetinis čiužinių gamintojas, krizės metu mažėjant perkamajai gyventojų galiai ir krentant pardavimams visose srityse, ims beatodairiškai didinti gamybos apimtis, siekdamas „konkurencinio pranašumo“, tas gamintojas bus pagrįstai laikomas savižudžiu. Tai ar nėra natūralu individualiam žmogui, samdomam darbuotojui, elgtis taip, kaip elgiasi gamta ir net verslas, kuriam jis dirba?
Žmonių entuziazmas dirbti sugrįš kartu su krizės pabaiga.