Individas rašė:
...
Dabar, dažniausiai, tėvai ryškiai suformuoja savo vaiko gyvenimo kelią- mokytis, dirbti, ženytis, vaikus auginti ir t.t.O vaiko kas nors paklausė?...
Žinai būsiu tikriausia aš iš tų tėvų, kurie kažkuria prasme formavau savo sūnaus gyvenimą...:) Visuomet norėjau, kad mano sūnus išsilavinimą įgytų užsienyje. Gal šis noras buvo padiktuotas iš mano posąmonės, nes pati norėjau gyventi užsienyje...Taigi kai rinkomės mokyklą griežtai pasakiau vyrui: mums reikia mokyklos sūnui, kurioje nuo pirmos klasės mokytų anglų kalbą.Kadangi esu labai reikli savo įgeidžiams todėl namuose, kad nekiltų karas buvo manęs paklausyta ir vyras nuvyko pas savo bičiulį, kurioje jis buvo mokyklos direktorius teirautis ar negalėtų padaryti išimties priimant jo sūnų į jo mokyklą, nes pagal gyvenamą vietą mes neturėjome teisės ten lankyti.Ar aš klausiau savo sūnaus, žinoma kad taip: sakau sūneli ar nori eiti į mokyklą, kurioje tau reikės nuo pirmos klasės anglų kalbą. Sūnus atsakė: žinoma, kad labai noriu. O ką vaikelis gali pasakyti tokiai motinai, kuri yra jo autoritetas. Nieko tik sutikti, kad manęs nenuliūdintų...Pradėjo mokytis, ėjau pas mokytiją anglų kalbos ir klausiau ar išties jis sugebės jos išmokti ar yra gabus kalboms (pati kalboms nesu gabi, todėl man tai labai rūpėjo ir vis galvojau kad tik jo neperlauščiau). Mokytoja užtikrino, kad taip , kad jis turi muzikinę klausą, todėl kalbos išmokti jam bus dar lengviau. Žodžiu prasidėjo
mano svajonės įgyvendinimas sūnaus gyvenime. Dėkoju likimui, kad sūnus buvo išties gabus ir pakankamai užsispyręs,visuomet viską iki galo atlieka tobulai. Bet juk toks galėjo nebūti...Taigi mokyklą baigė su pagyrimu, įstojo užsienyje į universitetą, kurį šiais metais taip pat baigė su pagyrimu. Ar aš esu laiminga, taip esu laiminga, nes manau kad gerai padirbėjau augindama sūnų, bet... Dabar aš supratau, kad jį praradau, nes nuo 18 m. jis jau gyvena savarankiškai, mano patarimų jam vis mažiau ir mažiau reikia ir mane tai liūdina.
Galvoju, kad tėvai privalo padėti vaikams susivokti gyvenime, padėti jiems atrasti savyje gyvenimo kelią, o svarbiausia, kad vaikai niekuomet neprarastų artumo su savo tėvais.Nežinau gal aš jau senstu ir esu sentamenali, tačiau man trūksta mūsų mokyklinių pokalbių apie viską...