MILEIKIENĖ Vuona
Žemaitėška meilė
Vuo pasakīk, a viel atėisi
Suklīkos pėmpē ont dėrvuona…
Aš tau ronkelė viel ėštėiso
Ė mūsa meilė būs na muonā.
To mon sakīsi: „Mīlo baisē“ –
Ė špuokā švėlpaus ont šakelės…
No, pasakīk, a viel atėisi,
A gildītė apsėmuok šėrdelė?
Jezminā pasklēs skani smuoka,
Saulelė tūpsēs ož beržīna.
Aš tavės laukso nusėkriuokusi,
Darželie kvietka nusėskīnusi.
Vuo kas par kelms ta meilė īra,
Ka širdi bada kap so peilēs?
Ba meilės šėrdės jau sostīra,
Kuoks durnis ėšgalvuojė meilė?