Kokius gyvūnus auginate?

kazkur jau girdejau sia fraze, labai gera

neatsimenu kas tai pasake
bet as pilnai pritariu

Ir aš norėjau savo vyrui siurprizą padaryti... Jis kelis metus svajojo apie labradorą. Kartą nuvažiavom į šunų parodą, o ten labradoriukus pardavinėjo. 2 mėn. amžiaus, tokie žavūs, paslapčiom veislyno vizitinę nugvelbiau. Artėjo vyro gimtadienis, galvoju, padarysiu siurprizą: kaspinėlį užrišiu, į dėžutę paslėpsiu, tai apsidžiaugs... Nuvažiuoju po mėnesio parsivežti, o ten jau visa karvė, atsiprašant, apie 0,5 m ūgio, vos į mašiną įkėliau.

nu faina

Tai va. Petronele, o mano dukrai jos draugas tokią dovanėlę įteikė. SMS-u tik paklausė, ar dar neapsigalvojo dėl labradoro. Ji atsakė, kad norėtų. Ir ką gi, nuo kovo 4 dienos mūsų namuose savo tvarką daro Jorkas. Visi juo džiaugiamės, išskyrus katinus. Visi trys kol kas "gyvena" ant palangių. Bet, tikimės, kai šuo paaugs - bus namuose taika ir ramybė. Nes su šeškais šuo jau pradeda "susišnekėti". Taip kad turim zoologijos sodą namuose ir esam laimingi.

Jo, net nežinau, ar pasidžiaugti su tavim, ar paguosti. Kažkada eibių prikrėtė sočiai. Bet neveltui apie juos sakoma:"auksinė širdis". Neįmanoma ant jų ilgai pykti.
Mūsų katė irgi iš pradžių tik palangėm ir spintom vaikščiojo, bet paskui parodė šuniui kas namuose šeimininkė. Bet "taika ir ramybe" tai nepavadinsi. Tiesiog "natūralūs" šuns ir katės santykiai. Šuniui tai labai smagu katę po kambarius pavaikyti, o katė pas mus "be humoro jausmo". Taip ir taikosi su nagais prabraukti.
Beje, virtuvė pas mus rakinama. Tikiuosi žinai labradorų silpnybę maistui?

Su maistu didžiausia problema. Nes mėgstam valgyti bendrame kambaryje prie teliko. O jis taip žiūri į akis, atrodo nemaitintas visą dieną. Tiesiog negali susilaikyti, nepadavus kasnelio. Na tada ir prasideda... Dar ir šeškų visus suslėptus sausainius sušlamščia.
Vakar mano vyras sako - negaliu vakarieniauti, šuns nėra (vaikštinėjosi su dukra lauke). O maisto jau įsidėjau iš karto dviems.
Kaip jūs darote, ar duodate savo besočiui, kai valgote, ar ignoruojate, o gal prie jo nevalgot? Žinau, kad elgiamės blogai, duodami kąsnelius, bet tos jo akys...
Beje, jau buvo atvejų, kai pasiimė pats nuo stalo.

Galėčiau knygą ta tema parašyti. Žinau aš tas akis... Ir dar seilės tysta. Jokiu būdu neduokit maisto, kai patys valgot. Ir svečiams neleiskit. Jei jau labai labai negali iškentėti, tai geriau nunešk į dubenėlį įdėk (beje, mūsiškė savąjį pati atsineša, bet "kukliai" tupi po stalu ir laukia). Žinok, prisipratinsi, tai visam gyvenimui. Mano vaikai pasilipdavo kur aukščiau valgyti, pvz. ant sofos atkaltės. Nes "pražiopsodavo" savo maistą.
Bet yra ir privalumų: dukra mėgsta nesuvalgytą maistą pasislėpti kur nors stalčiuj, ar lentynoj tarp žaislų. Paskui pamiršta, maistas sugenda,žodžiu, bjauru būdavo, kai rasdavau. Tai dabar mūsų "sanitarė" pereina per kambarį ir užuodusi maistą šalia atsisėda (jeigu nepasiekia, aišku). Gali spirt su koja, nepasitrauks iš vietos, kol negaus to kasnelio.
Ir šiaip pasistenkit neperšerti, duokit griežtai pagal normas maistą,nes labradorai linkę tukti. Mūsų "gražuolė" po žiemos beveik "Mis" patapo: krūtinė 90 cm, klubai 90 cm (pilvas irgi 90 cm).

Na as turiu spanieli kuris bus alkamnas ir mirdamas. O laikausi taktikos: kai tu edi as nesedziu prie tavo bliudo ir neziuriu tai buk malonus ir mano kasniu neskaiciuk. Ryte ipilu suniui ir mes sedam pusryciauti, vakare grystu jam ipilu ir einu sau vakariene daryt. Suedei tai malonek is virtuves kol as pavalgysiu. Man uztenka pasakyti ziurint i akis"mano" ir jis gailestingai nusuka akytes. Aisku nuo vaiku pastoviai lieka po kasneli, tai palieku prie kriaukles ir tik po gero pusvalandzio atiduodu suniui, kad negalvotu kad po musu reikai jam lekstes laizyti.

ar neperjautrus tas jusu suo

isivazduoju, kad po sios mano zinutes bus tokiu, kurie(ios) mane vel sukritikuos, kad blevyzgoju ir pan.,
bet bus tokiu kas mane ir supras...
vakar man buvo gedulas..... dar ir siandiena jis tesiasi....
viena kaciuka isgelbejau (cia as apie ta katyte, kur teko atiduot, bet ji vis del to buvo isgelbeta), o va kito nespejau.......
esu jau anksciau ciapasakojus, kad pas mus prie namo gyvena keletas kaciuku, ten puse namo juos maitina, tai kai mes atsikraustem ir as prisidejau prie ju. praita vasara atklydo vos kokiu 2 men. kaciukas, tapo mano nulymetiniu...... ji nieko neprisileisdavo apart manes, visada mane pasitikdavo, visada murkdavo beperstojo, jai ne kiek maistas rupejo, kiek kad as esu salia, zaisdavom mes su ja... nu vienu zodziu buvo mano numyletine, vadindavau ja savo saulyte, tekdavo pastoviai ja gitni nuo kitu katinu, tokia fainulkia buvo, nors prie sirdies dek......
va antardieni ji dingo... taip niekur neiseidavo niekada, nes visko ir visu bijodavo... sunerimau, antar diena jos neradus isejau ieskot... niekur aplinkui neastisauke, vakar - jau treia diena buvo, vel isejau ieskot, paskui mane seke kita katyte, ir jei ne ji.... ji kaip kate iskart suuode, kad po krumais, beveik po mano langais, yra kazkas, as net apsidziaugiau, nes atpazinau, kad ten ji, maniau bijo islyst, o ji ten taip graziai guli.... ir nejuda...... nesuprantu kas atsitiko..... jokiu smurto zymiu nera.... taip graziai guli.... isverkiau visa vakara, vos akis ryte atmerkiau.... vyras bande guosti , kad toks gyvenimas ir pan, gal sirgo., o as jam sakau "tu nesuprasi, ka reiskai tureti savo mylymiausia, savo saulyte...."
ech as ja taip mylejau........
nepykit uz visa tai, labai norejau issipasakoti.....

Labai užjaučiu Astuska... Liūdžiu su tavimi

aciu tau labai uz uzuojauta, net vel apsiverkiau
sunkiausia dar mane slaukia siandiena... eiti paimti ja is ten (vakar jau nebegalejau), ir kazkur palaidoti, negaliuleisti, kad ji guletu ten ir visokios muses ten ja "kankintu"

Liudna, pilnai suprantu ir uzjauciu.
Kaip atsimenu, kaip pati palaidau savo katina - ir dar reikejo uzmigdyti - nes jis taip kankindavosi - susimuse su kitais katinais ir suskilo stuburas ir prispaude nerva - Brrrrr.Akis buvo stiklines ir operacija nepadejo - uzmigdziau - ne pati aisku...

Isivaizduoju - kad tikrai kas kam tai juokinga. Bet tiek to...

aciu
net sirdy drasko, taip buvau pripratus ja matyti kiekviena diena..... zinoti, kad taves ten lauke kazkas gryzstanciso ar ateinancios laukia........

labai tave suprantu astuska, liudna net verkti norisi. As neseniai panasiai isgyvenau. Nusipirkau savo svakoniu suniuka, po savaites jis nugaiso, o as budejau prie jo kai pradejo sirgti, kartu i lova guldziaus ir net maciau kaip paskutini karta ikvepe nemoku aprasyt kaip sunku buvo , net dabar verkiu parsiveziau antra ir jis vel pradejo sirgti, galvojau kad esu prakeikta bet isgydem sekmadieni baigem gydyma ir vakar vel pradejo viduriuot taip bijau kad vel nesusirgtu tiesiog nezinau jei netekcio savo grazuoles, net nezinau, todel labai tave suprantu ir istiesu sunkiausias mimentas ir bus to kaciuko palaidojimas, nes as negalejau to padaryt ir paprasiau, kad vyras tai padarytu, prasiau, kad giliai i miska nuvezes uzkastu, tikriausiai taip ir padare , net neklausiau. Verkiu kartu su tavim.....

Mes taip pat turėjome skaudžią netektį - uždarant stalčių netyčia privėrė netikėtai atskridusią papūgėlę, kurią be galo mylėjome. Tai įvyko prie vaiko (mažiukas dar buvo) akių. Tuo momentu tikrai teko būti stipriai, sukaupti valią, kad nuraminti vaikutį. Apsiverkėm abu, skaudu buvo. Pažadėjome padovanoti kitą papūgėlę, tačiau laikas sunkiai gydė man tą žaizdą ir psichologiškai nebegalėjau pirkti kitos papūgėlės...gal per jautri esu..dabar turim katę:).
Astuska, užjaučiu, neliūdėkite taip, atlikite pareigą, palaidokite ir viskas..

Pasidalinsiu ir aš pasakojimu apie savo buvusį augintinį. Turejau labai mielą ir labai protingą kačiuką. Sakydama protingą nė kiek neperdedu. Buvo nuostabus draugas. Vieną dieną jį suparalyžavo, jis nebevaldė užpakalinių kojyčių. Bet su manimi dar pabuvo gal pusę metų. Kai netekau, buvo neapsakomai skaudu. Praėjo nemažai laiko kol apsipratau, kad nebėra... Dabar nieko nelaikau. Gal kada vėliau...

aciu visoms ir visiems uz parama....
irtaippat apgailestauju del jusu netekciu.........

Turiu paprastą fainą katiną ir dviejų metų berniuką. Jie vienas paskui kitą visur sekioja. Katino vardas Mauglis. Ir tai buvo vienas pirmųjų mano Mažylių ištartų žodžių, neskaitant mama, tete, didi, baba. Mažylis gali katiną nešioti, žaidžiant lauke pilti smėlį, vandenį( jei tik pamatau taip darant- draudžiu) ant jo- ir katinas ramiai sau guli. Ir aš nesuprantu ar mano katinas lepšys, ar labai jau mylintis mano Mažylį?