Vakar važiavau pas draugę. Žiūriu, ant kelio sėdi katytė. Pašnekinau.
Pribėgo, prišnarėjo taip, lyg būčiau pirma paskutinė jos šeimininkė.
Draugė atidaro savo namo duris, o katytė, eina į kambarį, lyg čia būtų jos namai.
Klausiu draugės: čia tavo?
Ne, nu ką tu, manoji guli namuose ant ką tik sukonservuotų obuolių sulčių ir šildosi.
Na, pavarė ji tą katę nuo durų.
Pasisėdėjom mudvi.
Keliauju namo, jau beveik prieblanda. O ta katytė vėl prie mūsų.
Draugei sakau: matai, ji labai alkana. Jei gali paberk kokio maistelio.
Ne, nereikia man, nemaitinsiu, nes paskui dar pripras...
Skambina man ji beveik naktį ir sako: Elvusia, nežinau ką daryt, gelbėk......
Pasirodo, pasiėmė ji tą katulę ir atsinešė į kambarį. Pamaitino. Sakė, buvo žiauriai išbadėjusi.
Bet katės švelnumas ir murkimas - begalinis. Sako, na jau mūsiškė labai meili, bet šiiiiiiita
Nenustoja murkti. Guli dabar dukros lovoje ir myluojasi, (kaip katytė Arto nuorodoje ).
Na, klausiu (jau miegojau, beje), tai kur bėda?
Elvusia, sako, mano katė su manimi nedraugauja. Apurzgė mane. Net neėdė. Bijau, kad ji, tokia unorava, išeis iš namų.
Negaliu jos laikyti.
Na ką, galvoju, pas mane būtų septinta katė.....
Taigi, prižadėjau šiandien nufotografuoti, įdėti skelbimą. Gal, kartais ji turi šeimininkus, tik pasiklydus.
O jei ne?
Žmonės, gerieji, gal kam reikia švelnybės?
Matosi, kad jauna, panaši į meino meškėną....
Nežinau, kada išmoksiu praeiti pro šalį...... ar tai katė, ar tai benamis...., man vis reikia sustoti. Ir prisidirbu paskui ant savo galvos
Katė - namo, benamis - patuštinta piniginė....