2010-05-11 18:37
zaika
Šv. Jonų (Šv. Jono g., 8) bažnyčios rūsiai: „Prieš keletą šimtų metų Vilniuje mirė turtingas miestietis. Giminės, norėdami surengti iškilmingas laidotuves, pašarvojo velionį puošniausioje tuomet Šv. Jono bažnyčioje. Numirėlis, aprengtas puikiomis įkapėmis, su brangiais žiedais ant pirštų, gulėjo karste. Tarp gedėtojų buvo pora apsukrių plėšikų, šie nusitaikė į brangenybes ant numirėlio rankų.
Nakčiai bažnyčia buvo sandariai uždaryta, o prie karsto liko budėti berniukas, kuris visada saugodavo bažnyčią. Plėšikai, pasišaukę berniuką, grasinimais įkalbėjo numauti žiedus ir iškišti jiems pro langą. Kai tik berniukas palietė lavono ranką, šis pašoko karste, išplėtė akis ir, čiupęs vaiką už rankos, suriko: „Prakeiktieji broliai, gelbėkite mane!“
Kilo baisus triukšmas: trūkinėjo akmeniniai antkapiai, atsivėrė požemių dangčiai, lūžo karstų antvožai ir šimtai vaiduoklių pripildė bažnyčią. Berniukas, ištraukęs pirštus iš numirėlio saujos, iš baimės užbėgo laiptais ant "viškų" ir užtrenkė duris. Skeletai vaiką vijosi, tačiau durų išlaužti nepajėgė. Tada „prakeiktieji broliai“, barškėdami kaulais ir šlamėdami įkapėmis, pradėjo vilkti sprogusių sarkofagų nuolaužas, suirusių karstų lentas ir krauti į krūvą po „viškomis“. Greitai šie „laipta“ pasiekė „viškas“. Berniukas užlipo ant vargonų. Kaulėto skeletų rankos jau būtų jį stvėrę, kai staiga visa numirėlių krūva kartu su "laiptais" nugarmėjo žemyn.
Tačiau persekiotojai nerimo, vėl ėmė tempti viską po vargonais, norėdami kaip nors sučiupti berniuką. Tai truko visą naktį, kol užgiedojo gaidys. Rytą atrakinus duris ant vargonų buvo rastas leisgyvis berniukas, o bažnyčia – pilna kaulų, karsto lentų ir bjaurios smarvės. Visi karstai ir sarkofagai požemiuose buvo suirę, skeletai išmėtyti ir subyrėję... Tuose karstuose kadaise buvę palaidoti turtuoliai, magnatai, senatoriai, garbingi riteriai ir net kunigai. Tik keletas karstų buvo išlikę sveiki, neliesti: juose amžinu miegu ramiai miegojo tėvai jėzuitai...“