tiga rašė: ddddaiva, jūs esate tikrai gera draugė, kad apsiėmėte tokią naštą. O ta mergaitė jau ne tokia maža, ji puikiai viską supranta, bet ji maištauja. Pabandykite prisėsti prie jos, apsikabinti ir pasakyti, kad labai suprantate kaip jai sunku be mamos, kad ji ne viena, ir jeigu jūs nesutarsite, tai bus negerai ne jums, bet jai... pas mus buvo palikti vaikai seneliams, kurie tikrai rūpinosi tais vaikais, mylėjo, bet jie visvien po kiekvieno mamos skambučio maištaudavo, verkdavo isteriškai, nes čia vaikams trauma tikrai didelė. O jūs pabandykte jos ne paikinti, o bendrauti, sakyti, kad turite laikytis išvien, kad ji privalo ne tik žinoti savo teise , bet ir pareigas, papasakokite apie vaikų namus, apie kitus kenčiančius vaikus... kitą kartą reikia tai pasakyti, kad jie susivoktų kaip jie gerai turi ir nevertina. sėkmės
Išsakėte mano mintis :)
Mergaitė tiesiog labai liūdi. Tik ji viena žino, kas dedasi jos širdelėje. Ir mūsų, suaugusių, pareiga rasti takelį į širdutę.
Tikrai reikia kalbėtis. Tik vaikų namų aš mergaitei neminėčiau. Kas žino, gal ji galvoja, kad ją paliko.....
Kasdien po tūkstantį kartų kartočiau, kad mama ją labai myli ir ištisai galvoja apie ją. Kad, jei ji blogai jaučiasi ir mamai negerai.
Sakyčiau: mažute, jei tu myli savo mamytę, elkis taip kad būtum laiminga, linksma. Tuomet ir mamytei bus lengviau. Neišgyvens taip stipriai. Ir darbelis mamytei lengviau dirbsis.