Mes visi galime pridalinti kalnus patarimų.
Deja deja.....
Dažnai tai priklauso ne tik nuo tėvų. Dar yra draugai.
Kai maniškis pirmą kartą pavartojo alkoholio, aš jį įsimečiau į mašiną ir nusivežiau pas klasės auklėtoją. Puiki moteris, kaip mama, buvo mūsų auklėtoja.
Ji ten tada mėgino jam aiškinti, kaip blogai jis elgiasi.
O jos dukra ir sako: baikit kankint jūs čia tą vaiką, matot, kad net prakaitas jį muša ir jam bloga. Duokit vandens čia nekarksėjusios.
Tada kitos dienos rytą, kai jau jis atsikėlė, nepasakiau jam nieko. Tik paklausiau: ko norėtum pagirioms? Mineralinio, ar alaus parvežti?
Nudelbė akis, susigėdo, turbūt, labiau, nei būčiau tuntą žodžių išsakiusi.
Ačiū Dievui, nesusidraugavo su alkoholiu ir narkotikais. Būna, grįžta "apšilęs". Ir ką pastebėjau: priklauso nuo to, su kokia kompanija leidžia laiką.
Jei tūsinasi su savo senais gerais bičiuliais, kuriems alkoholio nereikia tam, kad būtų linksma, pasitenkina tais smirdinčiais miksais, ar kas ten tokie. Mažuose buteliukuose. Fui, kaip man jie dvokia
Jei kompanija kita - alkoholis rimtesnis.
Beje, aš nesigėdydavau skambinti ir vidury nakties, ir paryčiui. Iš balso suprasdavau, kokia padėtis.
O patarti
Neįsivaizduoju, ką galima patarti.
Rėkimas ir moralų skaitymas naudos neduos. Tiesiog reikia draugauti su savo vaiku.
Beje, su mumis kartu alkoholį išdrįso paskanauti gal kokių 25 metų.
Būdavo ir svečių, ir vaišės. Jei mama su tėčiu yra, mūsų vaikis nė lašo. Nežinau, kodėl jis taip darydavo.
Su rūkymu taip pat. Žinojom, kad rūko, bet prie manęs jis užsirūkė prieš kokius 3 metus. Kai pati, neiškentusi, pasakiau: atgniaužk tą delną, rūksta, susideginsi pūslėm. Rūkyk, jei jau rūkai.
Lapkritį sueis 29 metai mano vaikui.