2008-02-13 15:47
Rolanda
2011-09-11 05-43
2.50 str. 4 dalis, kurioje pripažįstama, kad prievolės pereina juridinio asmens dalyviui, nes yra ir kitų įstatymuose įtvirtintų atvejų, kai, likvidavus individualią įmonę, jos teisės ir pareigos pereina teisių perėmėjui. 2004 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Individualių įmonių įstatymas numato tik vienintelį atvejį, kai individualios įmonės teisės ją likvidavus gali pereiti – po reorganizavimo jungimo būdu (12 str. 2 d.). Pertvarkant įmonė nėra likviduojama. O likviduojant įmonę išsprendžiami visi kreditoriniai įsiskolinimai ir tik tada įmonė likviduojama (perimti teisių kaip ir nebereikia).
Šiuo klausimu yra įdomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija. Vienose nutartyse teismas, pateikdamas nuomonę dėl neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko atsakomybės už įmonės prievoles po jos likvidavimo normų visumos ( 2.50 str. 4 d., 6.128 str. 3 d., Įmonių įstatymo 7 str. (nebegalioja nuo 2004 m sausio 1 d.)), nurodė, kad taikant šias normas kartu su Įmonių bankroto įstatyme nustatytomis teisės normomis, laikytina, jog po bankroto procedūros likviduojant įmonę, pasibaigia ir šios įmonės prievolės, taip pat ir prievolės jos savininkui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apskrities VMI v. A. Survila, bylos Nr. 3K-3-1186/2003, ir tokia pati byloje Šiaulių apskrities VMI v. N. Šiatkienė, bylos Nr. 3K-3-1099/2003). Toks normų aiškinimas grindžiamas tuo, kad bankroto procedūros metu kreditorius turėjo galimybę pareikšti reikalavimą, o prieštaraudamas dėl įmonės likvidavimo, kai nebuvo patenkintas jo reikalavimas, – apskųsti teismo nutartį dėl bankrutuojančios įmonės likvidavimo (t. y. gindamas savo turtinius interesus išnaudojo visas įstatymų jam suteiktas priemones).
Bet čia kalbu apie BANKRUTAVUSIOS individualios įmonės likvidavimą.
Bet pasitaiko priešingų teismo nutarčių, kuriose pripažįstama, kad būtent prasmę ir turėtų būti. Dalyvis - tai ir žmona/vyras.
Bankroto įstatymo ir Civilinio kodekso normos sukelia dviprasmybę, kai kalbama apie atsakomybę likvidavus įmonę ir šiuo klausimu nėra suformuotos teismų praktikos.