Žinot - skaitau ir galvoju... Dievulėliau, kaip tikroj šeimoj. Baramės kartais ir dėl vaikų auklėjimo, ir dėl nesuplautų indų, ir dėl tiesiog šiaip sau, nes tą dieną mums tiesiog norisi išsikrauti. Apsisukę vėl akies krašteliu stebim, kaip čia prisilyzinus ir ištaisius tas neigiamas pasekmes, kaip nuraminus savo artimą ir nusiraminus pačiam... Juk mes paprasčiausiai tikrai nuoširdžiai mylim vieni kitus - antraip negyventume čia metai iš metų ir nesistengtume vieni kitiems padėti...
Mielas AV - ačiū už nuoširdų žodį. Tai čia man dar augti ir augti iki Tavo lygio. Pasižadu - tikrai paaugsiu, ir mes dar būtinai apie tai pasikalbėsime. Dabar tai taps mano užduotimi Nr.1.
Nesitaškykim, nedėkim špilkų po užpakaliu, nereikia viso šito. Juk tikrai puikiai praleidome laiką. Elvusia - mielas žmogutis - labai pasistengė, kad mums visiems būtų jauku kaip namuose. Kiekvienas toks susitikimas reikalauja didžiulių pastangų, atliekamas milžiniškas darbas, kurio kiti dalyviai nepamato ir net neįsivaizduoja, kiek įdedama pastangų. Reikia žemai nusilenkti žmonėms, pasiryžusiems prisiimti šią atsakomybę. Visi mokam pasakyti ačiū, tačiau ne visi pasakom "atleisk" - atleisk, kad nepadarėm to, kas priklausė iš kiekvieno nuo mūsų.
Ta susitikimo naktis man labai daug davė, patikėkit. Vitamino C prisigaminau bent keliems mėnesiams. Kas nelabai suprato - gaila. Tiesiog paminėsiu porą iš tokių momentėlių. Pirma, pagaliau su Dalia29 suplėšėm Ūdrio ariją ir TSRS himną. Po stoike "smirno". Antra - taip nuoširdžiai beplėšiant (gal tai buvo 5 val ryto) perdžiūvo gerklė, Todėl vos neišmaukiau kažkieno ant stalo padėtų indelyje kontaktinių lęšių. Jų savininkas labai laiku spėjo pradėti rėkti...
Ai, žodžiu - jau prasidėjo nostalgija. Negaliu dar dirbti, visi jūs man dar per daug gyvi vaizduotėje.
Kaip aš jus myliu, sobakos