Ulita rašė: visos istorijos pradžia tokia. Pries keletą metų skaitydama Paulo Coelho knygas perskaičiau ir "Piligrimą". Tai knyga apie kelioęe šv.Jokūbo keliu iš pietų prancūzijos per Ispaniją iki Santjago de Compostelos miesto. Ta knyga mane sužavejo, nes visą gyvenimą viduj buvo svajone keliauti. Keliauti vienai, per dykumas, per džiungles. Ir kaip nustebau veliau sužinojus, kad tas kelias yra iš tikrųjų, iš tikrųjų tenais 900 km kelią eina piligrimai. Ir iš lietuvos. Daugiausiai einama po vieną, dažnai po 2. Einama ir didesniais būreliais. Šį pavasarį tą kelią praejo visa grupe pilgrimų iš lietuvos...
Internete radau daug medžiagos. Pamažu planuoju. Galvoju ką neštis kuprinej.Netgi nusipirkau lietuvių - ispanų pasikalbejimų žodyną. Kadangi noriu būti nors kartą laisva laike ir noruose, sugalvojau tą kelią eiti po gerų 3 metų, kai išeisiu į pensiją. Tada būsiu laisva, turesiu daug laiko, nes atostogų metu sudetinga, reikia skubeti.... Kažkam sakiau, kad aš nesusirgsiu, nenumirsiu, nebus jokios pasaulio pabaigos, kol nepraeisiu....
Tai va. O šiandien radau Kristinos Stalnionytes knygą. Jinai praejo tą kelią ir aprašė visa tai. Ir tai - manau, jos kaledine dovana man
Na kaip mane tai domina :))
Bet manau reikia eiti dviem.
Aš skaičiau Paskutinysis KATO ir ten minimas Piligrimų kelias.
Nu žiauriai mane traukia tai.
Bet kol kas neturiu galimybių ir tokio antro naparniko, kuris pasirašytų tokiai kolionei.
Kai jau tikrai turėsite tikslią datą kelionės, tai praneškite garsiai, gal kartais ir man pasisektų tokia laimė, nors man dar tolokai iki pensijos :)), bet aš nenuspėjama