ar galima Lietuvoje vykdyti veiklą sąžiningai mokant mokesčius?

Girtas parašiau, bet išsipagiriojau ir matau, kad trinti nieko nereikia.
Spalvotų žmogeliukų daug sakė yra...Kaip jums atrodo iš meilės jiems jisai taip ar truputį su ironija parašė? Va taip anglai ir apie jį..."labusas" dar vienas .Nežinau kaip anglijoj pravardžiuoja emigrantus ir kelintu numeriu pogromo metu jisai eitų grindinio dantų šepetuku plauti, bet eitų...Vokietijoje "alle andere" vadinami...Vokietijoje nei vaikai ten gimę dar nebus vokiečiai...tai jau gipsas. Jie EMIGRANTAI.Su kokia meile mes į kiniečius žiūrim, taip ir ten į juos .Žmonės visur vienodi. Mano podinukė su legionieriumi po Europą trankosi...Namo lekia mažiausiai progai pasitaikius...Gyvenimas ten tai "mano darbas" . Draugai tik tokie patys emigrantai.Saujelė... Nuotraukų gražių parodo...gėriuosi aš...gėriuosii nuuuu ii nuuu.O ji "na buvau...na mačiau ir kas?" bet " įsivaizduotum kaip ten karšta buvo, ir kaip aš greitai lindau mašinon nusifotografavusi" juokiasi, tau visai taip neatrodytų.
Bet ką čia aš.Jie ne Londone.Londone yra karališkasis operos ir baleto teatras... Žiūri kiek nori po darbo...

Man patinka jūsų rašymo stilius.Knygos parašyt nebandėte?

Atsakau protingo žmogaus citata...
Nenoriu, kad mane keiktų
Yra knyga "...pagal garpą" - psicho kažkokio dienoraštis ar fantazijos. Pavyzdys to kas gaunasi, kai knygas pradeda belekas rašyti..Geresnės neparašyčiau. Ir aš jau numanau, kokiais būdais su manim norėtų susidoroti mano rašliavos skaitytojai. Aš to"pasaulinio" Garpo autorių tam pačiam lauže norėjau ir jį ir ją.... be jokio gailesčio. Ir ne iš jokio patologinio žiaurumo, o dėl afekto, kurį sukėlė tų nesamonių skaitymas

...tiksliai.Aš tai žinau...Važiavau iš Miuncheno ryte auštant, visiems į darbą skubant...Dar tamsu, su šviesomis, autobanu. Keturios eilės mašinų viena ir kita kryptimi...130km/h greičiu...Kiek žiūri nuo kalvos priekin, kaip kokia gyva žemės žaizda tas šviesų srautas. Rodos visos vienu kart sustotų ir žemė suktis nustos. Pirmą kart pajutau, kad esu niekas...Aš tai blet namo važiuoju...galvoju...o kur juos velnias neša...
Ar čia, ar ten - niekas.
Čia cviakas, kad Panevėžį norėsi anūkams parodyti labai

Oi, prosai proseli, kur nelabasis tave nunešė.... Gerai, kad dar bent čia su mumis pabendrauji. Tik ar ilgai dar? Rašai, kad gerai tau ten (taip supratau - nors gal klystu?). Viena vertus, kas gi belieka? Negi verkšlensi - "koks velnias mane į šitas galeras nunešė?" Iš pradžių, kol rožiniai akiniai akis dengia, ir būstas "šustras", ir aplinka graži, ir vietiniai malonūs. Patikėk, žinau, ką rašau. Ne šiaip sau žmonės sugalvojo terminus "tėviškė, tėvynė, artimieji, draugai". Ir mano artimieji (šeimynykščiai, tsakant) buvo išlėkę laimės ieškoti. ir lėkė ne ant "plikos vietos", o pas kitus savus, kurie jau dešimtmetį ten bando užsikabinti, bet, kaip rašė Samajana, progai pasitaikius - vis Lietuvėlėn, atgalios lekia. Pagyvenk ten, duos Dievulis - pavyks tau: ir "užsikabinsi", ir prasigyvensi. Tik nuoširdžiai tuo abejoju... O jau tokių draugų, kokius čia turėjai - tokių tikrai neįgysi.
Tad prašau - nedink iš tax.lt! Bus sunku - išsikrauk ant mūsų: mūsų čia, pasilikusiųjų, daug, atlaikysime ir padėsime!

Na jūs ir pesimistai.Ir nėra toks velnias baisus, kaip jį maliavoja.Aišku būna ir taip, ir kitaip.Dvi tikros istorijos.Prieš kokių dvylika metų šeima x išvažiavo į Ameriką. Visi: vyras, žmona ir dukra, pagal kortą.Ne pirmos jaunystės jau ir tada buvo.O jei tiksliai 42 metų.Dukra moksleivė.Įsikūrė, darbus susirado, dukra baigė mokyklą ir universitetą.Pilietybę gavo.Ir su ilgesiu kažkaip susitvarko.Jei jau labai blogai būtų, gali pargrįžti bet kada. Tos moters motinos namas tuščias stovi.
Kitas atvejis:šeima y irgi išvažiavo į Ameriką, panašiu laiku, kaip ir šeima x.Sakyčiau daug geresnėm sąlygom, negu pirmieji.Ir ką sau manot moteriškė nepritampa po šiai dienai.Dejuoja ir dejuoja.Draugų nėra, viskas blogai, bendradarbiai blogi ir t.t.
Taip kad, gal nuo žmogaus priklauso, su kokiu nusiteikimu važiuoji.

volgadon, mano klasiokės situacija analogiška: kankinasi tiesiogime to žodžio prasme JAV, nes grįžti negali: nuvažiavusi pasiėmė banko paskolą namui, baldams ir t.t. Dabar dirba tam, kad paskolas (juk ne viena!) grąžintų, palūkanas sumokėtų, mokesčius ir t.t. Vis parašo, kad keliais paršliaužtų, jei kas nuo skolų išgelbėtų... O čia turi kur ir pas ką grįžti. Beje, jos sūnūs jau grįžo Lietuvon, abu verslus suka. Vedė čia lietuvaites ir į Ameriką važiuoti neketina.

Ar tu žinai kas toks esi, ar žinai, klausiu... ,hmmmm, jis mano geriausią rašytoją į šuns dienas išdėjo.Na patinka man tas Garpas, na ne tik jis...taip , keistas tas Džonas Irvingas...ir jo nauja knyga"Kol tave rasiu" puiki.Bet nereikia taip varyti ..juk pats būdamas girtas ar ne,vargu ar parašytum tai,kas man patiktų...liūdnas tu kažkoks ir kartu naminis.
Naminiai knygų nerašo ir po pasaulį neblūdija...bet vistiek kažkuo traukiantys, gal savo vidinėmis nuostatomis? Bet juk tai puiku!
Samajana, perskaityk Ričardo Oldingtono "Visi žmonės priešai" arba "Moterys privalo dirbti"...gal patiks .
Prosas išvažiavo! Koks nuostolis Lietuvai! Tegul važiuoja,visi , kurie tik nori ir gali, tegul važiuoja...nesustabdysi upės tekėjimo...Visada ir visais laikais iš šios šalies visi kažkur emigruodavo.
Tas pats ir dabar.Ar čia įmanoma padoriai gyventi ir verslą turėti? Vargu...Juk nieko nuostabaus, kad protingas ir sveikas žmogus į politiką neina.Tik dvasios luošiai ir aktyvūs aferistai ...argi nematyti? Po 20 metų kiurkso tokios nacionalinės vertybės ir šaiposi iš mūsų visų.Žinote kas mes esame? Valstiečiai mėšlinom nugarom, sugebantys tik pavydėti tam, kam geriau sekasi, apkalbinėti ir džiaugtis svetimomis klaidomis.Net valdžios nesugebame išsirinkti.Visokius juokdarius ir pinokius mylime, net tas pats fizikinis leninas vaidenasi TV ekrane.
Aš esu už tai, kad kiekvienas privalo gyventi taip, kaip jis nori.Išvažiavo -parvažiuos, neparvažiuos, urnoje parveš.Vistiek iš tokios masės išvykusių žmonių kažkas sugrįš.Ir gerų idėjų parveš.Ir kritikuos, kaip mes čia klaikiai gyvename ,nors patys iš to pačio kaimo..ir Galkontaitė darbo turės dar šimtmečiui į priekį, juk kažkas kažkam atleisti norės.Madinga, sakysit.Jūs teisūs.Juk mes lietuviai. ar ne..
.
Šiame nešvankiame pasaulyje, galvojo jinai, esi arba kieno nors žmona, arba kieno nors kekšė. Arba ir ta, ir ta. O jeigu nei ta, nei ta, kiekvienas stengiasi įpiršti mintį, kad tau kažko trūksta. Betgi man nieko netrūksta, galvojo ji.(Dženė Fylds)"Pasaulis pagal Garpą"

Labas rytas,
Paskaičiau temą ir taip liūdna pasidarė . Vat ir dukra iš universiteto grįžus degančio akim pasakoja kad kažkoks ten svieto perėjūnas skaitė jiems paskaitą "kaip Amerikoj daug galimybių pinigus pasidaryti iš nieko " . Na pvz. "nešiojant po namus knygas ir siūlant jas pirkti" . Paklausiau ar tas "lektorius" nepasakė jų žioplių auditorijai (antrakursiai) kokie ten atstumai tarp miestų ? Kokie atstumai tame pačiame mieste ? Kiek pajėgsi apkulniuoti ar nepaklausėte ? Ir kiek jis nuo jūsų norės nusilupti komisinių už tai kad jums nurodė šitą veiklos sritį ? O kaip grįši namo jei nieko iš tavęs nepirks ? Va tada ir baigėsi visi svaičiojimai.
Taip čia sunku. Taip čia nacionalinės vertybės susišlamščia viską mat nori jaustis saugiai. Tik nuo ko jie saugosi ? Turbūt nuo mūsų visų.
Dirbu nuo 1988m. Teko sutikti tuos pačius pirmuosius verslininkus kurie supratimo neturėjo apie verslą . Finalas - FNTT-prokuratūra-BK- "N" metų.
Mokesčius mokėti reikia. Tik bėda ta, kad pas mus už sąžiningumą baudžia.

o sako, kad po 5 metų ilgesys tėvynei praeina

o sako, kad po 5 metų ilgesys tėvynei praeina

Nu bet ir prirašiau...

Aha...liūdna.Paprastas, kaip dvi kapeikos aš... Aš pagal save juk ten ...jeigu gyvenimas ką nors duoda, niekada neskubėk džiaugtis ir juoktis...jisai kažko tai už tai būtinai paprašys.O kai jis pasiims savo dalį... atverkti reikės dešimteriopai


Ar ta mintis čia labai jau krūta? Aišku, kad kažkas neto jeigu ji "niekuo"nenori būt...
Fylds tai ta nekrofilė ???

. Tos programos koordinatoriai tikrai nemažai surenka studentų tam darbui. Šiais metais, buvo tokių, kurie grįžo neuždirbę nieko, t.y patirdami -didžiulį nuostolį , kiti užsidirbę tikrai nemažai, Lietuvoj tiek per vasarą neuždirbsi. Knygos, katalogai, tikrai sunkios ir reikia daug valios tokiam "darbui" atstumai nemaži- bet ten gali sutikti net tokių žmonių, kurie tau paskolins, padovanos dviratį, be atlygio priims gyventi pas save, matydami, kaip tu vargsti, pasiūlys pavalgyti. Jeigu prieš metus, kitus ir Lietuvoje žmonės pirkdavo knygas iš išnešiotųjų, tai šiandien situacija kardinaliai pasikeitusi, tas pats ir Amerikoj. Kiekvienas žmogus turi žinoti ar jis bus pajėgus tokį darbą dirbti, čia juk tas pats "kas plikiui įsiūlyti šukas". Kažkas man pasakė, žiūrėk buvo mokytoja, dabar tą darbą metė ir platina kažkokius "stebuklus" iš katalogo, uždirbdama tūkstančius. Reiškia ji ir nebuvo mokytoja, jos pašaukimas -reklamos platintoja.

Keisti tie lietuviai, vis tik... Na, pvz., teko girdėt verslininką sakant, jog neblogai ta krizė čia tam, kad žmonės atsibustų, labai jau išlepę buvo pasidarę, algos vis negana buvo (kalba buvo apie verslo sektorių)...

Aštriai tu prosas dėstai mintis, bet labai teisingai ir kas svarbiausia tiksliai.
Ta analize dabar užsiimi ar ir anksčiau nedavė ramybės žmogaus egzistencija?

Keista, nes mes vis dar tebemylime tą Lietuvą , kuri buvo mūsų vaikystėje, jaunystėje ir norime, kad mūsų dvidešimtmečiai vaikai mylėtų taip šiandieninę Lietuvą. Mes gyvename prisimindami žuvytės skonį ant pagaliuko ar kramtomos gumos popieriuką su paršiuko atvaizdu. Už ką mylėti? Mes patys nebesusigaudome kas čia darosi. Savi smaugia savus, o mes šaukiam , kad mylim Lietuvą ir kaip gera čia gyventi. Tą galime pasakoti darželinukams,kurie dar vis tiki Kalėdų seniu, bet ne žmonėms, kurie žino, kad už kampo antras gyvenimas neduotas.

O aš nenoriu niekur važiuoti. Čia mano namai, neįsivaizduoju kaip galėčiau gyventi kitur. Vakar draugai "nudžiugino", kad kraustysis į Norvegiją, ir nors prajuokino, kad važiuot reikės 2000 km toliau, užtat kelio ženklinimai kur kas geresni (dabartinės jų trobos jokie GPRS neranda), man vis tiek labai liūdna. Kas Norvegijoj, kas JAV, kas į Italiją išlekia. Net bandos jausmo apimta jau nebeišsirinkčiau į kurią pusę, pas kuriuos, man traukti. Todėl liksiu čia, prie savo žagrės.
Proseli, kai nostalgija apims, brūkštelk adresiuką - atviruką atsiųsiu.

Tokią - vaikystės, ar dabartinę, Lietuvą aš vis tiek myliu. Ne jos valdžiai gi meilę reiškiame. Yra kažkas daugiau, negu visi tie trūkumai, nepritekliai ir negerumai. Padėję ranką ant širdies pasakykit patys sau - nekenčiu šitos vietos, kur užaugau ir kur esu dabar. Manau, neišeitų. Kaip gali nekęsti to, kas tavo kraujyje??? Velniop tuos siurbėles, jie nenusipelnė to, kad mes savo žemės imtume nemylėti.
O Prosas... Nesuprantu, ko jūs dėl jo verkšnojat? Juk niekur nedingo - koks jums skirtumas, Vilniuje jis ar Londone? Vis tiek jis čia, su mumis. Džiaugtis reikia už jį. Ne kiekvienas dundukas Londone paims nuliovą butą ar namą, o tuo labiau sugebės jį išlaikyti. Vadinasi, žmogus turi stabilias pajamas ir viskas jam gerai. Ir bus gerai. Persilaužimas nepasidaro per kelis mėnesiu ar net metus. Kodėl mes sunkiai užmiegam svetimoj vietoj? Todėl, kad aplinka ne ta - ne ten stovi tavo stalas, ne tokius garsus girdi tavo ausys, ne tokį kvapą užuodžia tavo nosis. Bet jei kasdien tas pats - viskas tampa TAVO - ir garsai, ir kvapai, ir tas pats stalas. O jei dar ir tie patys namiškiai aplinkui....
Sakysit, o kas už slenksčio?
O kas už slenksčio - man dzin. Bent kol kas. Kai dažniau pradėsi tą slenkstį minti, ir jis, ir už jo taps irgi sava.
Prosai, džiaugiuosi už tave labai labai. Ir žinau, kad ir Lietuvą myli, ir mus.

Ne visi turi tą tvirtą nuostatą, kad čia mano namai :))
Pasaulis susitraukė.
Jei anksčiau, gerokai anksčiau, bananus valgyti buvo egzotika, tai dabar greitu laiku lietuvišką produktą valgyti Lietuvoje būs egzotika.
Labai natūraliai , kaip ir savaime suprantama dalyką, priimame prekių, paslaugų judėjimą, bet dar sunkiai priimame darbo jėgos judėjimą.
Bet man atrodo natūralu, jei Lietuvoje fabrikai, kolūkiai beveik sunaikinti, tai ta darbo jėga ir turi judėti ten, kur tai yra, kur suteikia tau geresnes darbo sąlygas ir užmokesti.
Sako reikia persikvalifikuoti ir prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos.
O ar galima prisitaikyti normaliai prie Lietuvos besikeičiančios aplinkos - tiek politinės, tiek ekonominės, tiek socialinės.
Kiek galima klausytis, kad va rytoj tai jau tikrai būs geriau ir taip 20 metų.
Tik tik žmogus patikėjo, kad gali būti geriau ir še tau, krizė ir vėl lauk kada ateis tas rytojus :))

Gražiai tu čia parašei
Nesvarbu kur mes esame, visi vis tiek išliekame Lietuviais.
Ir kuo toliau esi nuo Lietuvos, tuo labiau tu jautiesi Lietuvis ir tuom džiaugiesi :)))