Mano draugė nešvenčia savo gimtadienių, nes toks jos tikėjimas. Bet mane su gimtadieniu sveikina.
Ir visai nesureikšminu to dalyko, kad negaliu pakelti taurės jos gimimo dieną.
O dovanų gaunu iš jos pastoviai. Jei jau pasako, kad parvažiuoja, tai tikrai žinau, kad gausiu naują suknelę, batus žudikus ar papuošalus. O parvažiuoja ji nedažnai. Kas kelis mėnesius. O aš, jai nuperku šokoladukų ar kokių taip skanėstų, kad galėtų nusivežti į Londoną. Vienintelį kartą užsakiau pas dailininkę ir jai padovanojau klasišką ant šilko veltą ir pieštą šalį. Ji tokio norėjo. O dabar, tieosiog, grįžusi išsirinko iš mano turimų šilkinį šalį. Grąžins, sakė
Ir visai nepergyvenam, kad ji man dovanoja dovanas net ir be progos, o aš ne.
Mudvi galim tylėti susėdusios, gurkšnoti brenduką, ir tiesiog tylėti, nes suprantame viena kitą iš pusės žodžio.
Kai mane ištiko bėda, aš žinojau, kam pirmiausia pasipasakoti. Ir padėjo man materialiai. Stipriai padėjo.
Bet be jokio komentaro. Nekalbu apie paguodą.....
Kai mirė jos mama, o tai buvo prieš metus, tada jau aš padėjau, kiek galėjau. Ir bilietus internete ieškojom skubiai, ir į oro uostą lėkiau, ir mano petis buvo jai skirtas.......
Tai vadinu griovių kasimu naktį
Ir taip aš suprantu draugystę. Mes viena kitos piniginių turinio netikriname. Bet, jei reiks ištiks bėda, aš tikrai žinau, kad turiu petį. Ir piniginę pravers, centus iškratydama.
Padaryčiau lygiai tą patį.
Parašiau ir apsižliumbiau. Nes labai norėtųsi, kad mano draugė gyventų Lietuvoje......