Akimirka

Labai jau graži lelija, gaila, jei tik aš viena pamatysiu:).
Šitos gėlytės irgi labai gražios:). Gaila palikti:).

Nu kaip aš myliu penktadienius. Ypatingai tuos kurie viena valanda trumpesni. Mmmm...

oi man tai irgi patinka penktadienis ir dar sutrumpintas laikas, PASAKA

whatson.delfi.lt/news/people/article.php?id=13662018

Tokiais momentais supranti, kokie trapūs mūsų gyvenimai....
Telieka džiaugtis kiekviena diena, kiekviena akimirka....
Graudu...

Va kokį grožį mačiau ir užfiksavau

Dar vienas grožis...

Radau įdomią nuorodą-kas ir už kiek suvalgo:)

nika-rio.livejournal.com/17877.html

...

Pasaulis
tai tavo pratybų sąsiuvinis, puslapiai,
kuriuose tu atlieki pratimus.
Jis nėra realus,
nors tu gali išreikšti ten realybę,
jei nori.

Tu taip pat laisvai gali rašinėti
nesąmones arba melagystes,
arba išplėšti puslapius.


Bet kuris žmogus tavo gyvenime atsiranda,
visi tavo gyvenimo įvykiai įvyksta todėl,
kad tu juos prisišaukei.
Pats turi ir nutarti,
ką su jais darysi.

Jei tu kiek pasistengsi ir įsivaizduosi
esąs išgalvotas, suprasi, kad
išgalvoti personažai kartais yra
tikresni už žmones, turinčius kūną
ir plastančią širdį.


Richard Bach „Iliuzijos“

Atmink, iš kur atėjai,
kur eini ir kam sukėlei visą tą
painiavą, i kurią pirmiausia įsivėlei pats.

Mokytis -
tai atrasti,
ką jau seniai žinai.
Daryti yra parodyti,
jog tai žinai.
Mokyti - tai priminti kitiems,
ką jie žino taip pat gerai, kaip ir tu.
Mes visi esame mokiniai,
atlikėjai, mokytojai.

(ten pat)

Meilė, susižavejimas, geismas, tokie nuostabūs ir kartu šiurpūs dalykai, traukiantys kaip drugelius į ugnį. Tai pats tiksliausias apibūdinimas. Meilė yra kančia, yra nuostabu ką nors mylėti kankinačia ir žeidžiančia meile. Kaip sunku yra išties mylėti, atiduodant savo sielą ir kūną tam, kurį myli. Meilė skiria valdovus ir vergus. Iš poros kažkas myli labiau, aistringiau, pasiaukojančiau. Meilė niekad nebūna vienoda. Galbūt kai aš įtikėsiu savąja meile, kas nors patikės ir manąja. Aš taip myliu, aš myliu ne kūną, aš myliu sielą, kūno aš geidžiu, kaip geidžia kiekvienas žmogus. Meilė gimdo tik grožį, nesvarbu kokį, proto, dvasios ar kūno. Tik kyla klausimas: ką išties dera mylėti? Ką išties dera vadinti meile? Ar mes patys savęs neapgaudinėjame sakydami, kad mylime? Ką mes mylime? Šaltesnes už pragarą ir mėlynesnes už dangų akis? Nuostabią švelnią ir glotnią odą? Dieviškas šypsenos duobutes? Tai meilė ar geismas / Nuostabi vienadienė svaja, tarsi drugelis lekianti į aistros liepsną. Tos nuostabios gundančios ir švelniai savo glamone žudančios rankos. Keista taip gyventi, keista svarstyti apie meilę , keista bijoti ir norėti mylėti. Tie švelnūs šiurpuliukai, ta nuostabi kankynė, taip kalba zmogutis trokštąs mylėti, trokštąs būti mylimas. . Tad skaityk, nes tai NE MANO laiškas Tau....Tai paimta is ivairiu knygu ir tt..... Ta meilės idėja mane tiesiog užbūrė, pakerėjo, suteikė tikslą gyventi ir siekti. Ko siekti? Net pats nežinau, matyt meilės. Atrodo pačio didžiausio turto per žmonijos istoriją. Keista, keista, keista ir dar kartą keista. Aš zinau ką reiškia mylėti, tiesiog jaučiu, kad noriu būti kartu visą likusį gyvenimą, visą amžinybę kartu, kaip meistras ir Margarita. Kad man padovanotų tokia laimę. Bet prieš tai, matyt, turi mylėti, mylėti kad tavo meilė degtų tarsi ugnis ir skleistų šviesą visur aplink, mylėti kaip Salvadoras ir Gala, mylėti ir protą ir beprotybę, viską, o ne kokią nors mažytę savo meilės dalelę. Mylėti reiškia vienodai gėrėtis ir geisti kiekvienos savo meilės ydos ir dorybės, nesvarbu kas tai ar atlasinė oda ar celiulito.. Tai yra meilė, nenuosaiki, nepripažįstanti kompromisų ir visiškai nekonservatyvi, mylintieji neturi drovėtis vienas kito, jie privalo žinoti, kad viskas juose yra mylima. meilė yra pati sunkiausia ir įdomiausia iš ligų, beje, yra ir pavojingesnė jos forma-meilė be atsako.

Tai rudenio beviltiškai nuobodūs lietūs
man baigia širdį pilką užgesint.
Aš taip ilgiuos vienplaukei galvai vietos -
o lapai skurdūs ir šalti man krenta į akis.
Praeina verkiančios mergaitės siluetas...
Praeina žmonės. Daug žmonių. Ir artinas naktis...

Nesuradau tavęs. Užgesusiom akim ieškojau
didžiulėse stotyse skubančių žmonių veiduos
tokių akių liūdnų... ir rankų, kurios moja
kaip medžių šakos vėjuos ir žieduos - -
Maniau sugrįžt vėjuotą vakarą, lynojant,
ir pasakyti: noriu pasilikt... lauke ruduo...

O lapkričio beviltiški, bekraščiai lietūs...
Ir lapai širdį mano apkrenta... ir skaudūs, ir šalti…
Sumirga girto draugo akyse ieškoto miesto
pavargę bokštai... debesys... keliuos, einu... nakty
girdžiu kažin kas šaukia dar palaukt, tikėti, -
bet veidą plauna lietūs tamsūs ir beviltiškai šalti...

/H.Nagys. "Valkata"/

Pagalvojau - visi mes šioje žemėje valkatos....

O man patinka lietus. Tada emocijose kažkas pakylėja. Jaučiuosi daugiau turinti energijos ir entuziazmo.
Entuziazmas, pasak graikų, reiškia “Dievas viduje”. Labai taikliai pastebėta. Kai dirbi entuziastingai - gali nuversti kalnus. Kai tik pastarasis elementas dingsta - negali nieko, arba gali labai minimaliai.

Kas mums atveria kelią, tas mus stumia pirmyn

Kiekvienas mes turime savo kelią, kuriame susiduriame su sunkumais, kliūtimis, kuriame pasiklystame ir vėl bandome jį atrasti, kurį mylime, o kartais ir nekenčiame.
Jis būna pilkas, klaidus, vingiuotas, pilnas duobių arba priešingai, šviesus, gražus, nuostabus, spalvotas...
Pasaulis tuo ir įdomus, kad visi mes esame skirtingi. Vieni pesimistai, kurie klaidžioja savo jausmų labirintuose, ieškodami šviesos, o jos neradę nuleidžia rankas ir nustoja tikėti bei džiaugtis gyvenimu. Kiti – optimistai, drąsiu ir tvirtu žingsniu, žengiantys į priekį su viltimi, kad jie gali ir privalo rasti išeitį, kad tai jų gyvenimo tikslas ir prasmė.
Mes gyvename tam, kad nuolatos kovotume už save, savo svajones, troškimus, nes tik kovojantis žmogus visada bus priekyje tų, kurie tik zirzia ir kaltina kitus dėl savo nesėkmių, patys nepajudindami nė piršto dėl to, kad ką nors pakeistų.
Kovotojai niekada nesigailės dėl to, ko nepadarė ar nepasiekė, nes jie jau bus tai išbandę. Kovotojai mokysis iš savo klaidų ir didžiuosis tuo, kad jie nestovėjo vietoje, jie klydo ir pajuto savo klaidų kainą, o svarbiausia jie gyvens, o ne egzistuos. Gyvens su didele kibirkštėle akyse, plačia širdimi krūtinėje, tvirta valia bei užsispyrimu.
Jie žinos, kad tai, kas mums atveria kelią, tas mus stumia pirmyn.

Autorius (Surasta kažkur internete)

Man irgi patinka lietus. Patinka dargana. Man labiausiai patinka ruduo - su savo nepakartojamomis spalvomis ir rimtimi...Tik rudenį siela ilsisi...

Va koks grožis rudenį...

:)

Spalvingasis ruduo ateis, bet kokiu atveju ateis, tad - neskubėkim, pasidžiaukim vasara (kaip kam išeina)