Akimirka

Na, man labradorai tinka ir patinka, bet va mano taksui..... Gali būti ne ta ūgio ir svorio kategorija!

Neeee, taip būtų jei katę atsivežčiau.

Sadistas! Jau verčiau lai mane suėda!....

Gal jam šonkauliukai nepatinka...

Nenusimink, Petriče, mano gražus kūnas irgi šąla

Žandukai įraudę tikrai ne nuo šalčio.

Ai, mūsų viską ėda.

Kokia šiandien tamsi, niūri, slegianti rudens diena...
ie.youtube.com/watch?v=sBUo531i41g

Pas mus visas dangus kažkoks raudonas,,,

O pas Jus jis matosi? (Dangus)

Jei sakau, kad raudonas, vadinasi matosi.

o pas mus visą dieną snigo ir dabar sninga, ir vėjas pakilo net elektra buvo dingus bet man šiandien tokia žiemiška diena buvo

O Birštone tai debesai plaukia, tik bažnyčios bokštas apšviestas matosi pro langą
Bet nelyja

vaiko rasinelis apie krize:

Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad
vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes,
kiaulystes ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi
baramas vaikas. Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs
nebardavo.

Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi.
Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir
vakarieniauju vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito
laikraščius, o mama pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu
blogus pažymius, tačiau nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.

Rytais jie skuba, vakarais grįžta vėlai ir beveik miegodami, savaitgaliais
mama visą dieną kalba telefonu, o tėtis skaito žurnalą „Panelė". Man
liepia netrukdyti.

Vakar mama netikėtai grįžo anksčiau. Pasakė, kad nuo šios dienos dirbs
mažiau, todėl vakarais grįš anksčiau. Paaiškino, jog tai dėl krizės, kad
mes nebegalėsime per atostogas važiuoti į Afriką, o tėtis naują automobilį
pirks tik kas penkeri metai.

Sušukau: „Valio!"

Už tai ir gavau barti. Mama kalbėjo piktai (iki šiol su manimi ji beveik
nekalbėdavo, tik siųsdavo SMS žinutes, ką turiu padaryti), pasakė, kad esu
kvailas, nejautrus ir nesuprantu, jog ateis diena, kai valgysime juodą
duoną, agurkus ir gersime pieną.

„Valio" – norėjau šaukti dar kartą, tačiau taip gražiai barančios mamos
nutraukti nesinorėjo. Kaip sakiau, manęs niekada nebarė, tad dabar galėjau
pasijausti kaip žmogus. Kaip gerokai paaugęs vaikas. Kaip vaikas, kuriam
bus ne gėda pažiūrėti į akis katinams ir tulpėms.

Kodėl šaukiau „Valio"?

Todėl, kad atostogos Afrikoje mane mirtinai užkniso. Ten karšta, mama su
tėčiu pykstasi, tėtis geria, mamai skauda galvą, o per Naujuosius metus
kaip klounas svečiams turiu vaidinti Afrikos dramblius, kurių niekada
nemačiau. Nauji tėčio automobiliai bjauriai atrodo, jų vidus šlykščiai
dvokia. Nespėju savo vietelėje ant sėdynės išsėdėti mano užpakaliui
tinkančią duobutę, o sėdynės odą iškvėpinti mėgstamu jogurtu, kai turiu
lįsti į naują automobilį, neprijaukintą, dvokiantį plastmasėmis ir pernai
padvėsusiu šunimi.

Dėl juodos duonos, agurkų ir pieno dar paprasčiau. Mama kažkodėl mano, kad
šiuolaikiniai žmonės turi valgyti suvytusias picas, išpampusius mėsainius
ir bulves fri, o juoda duona ir agurkai ant stalo daro gėdą pasiturinčiai
šeimai. O aš prisimenu, kaip seneliai mane vaišindavo juoda duona ir
pienu...

Mama pasakė, jog darbo tuoj sumažės ir tėčiui. Pagalvojau, kad tada jis
galėtų padėti suklijuoti laivo modelį, kurį jie man padovanojo per
gimtadienį. Prieš tris mėnesius bandžiau tėčio paklausti, kaip
pritvirtinti stiebus ir kaminus, tačiau jis į mane pažiūrėjo
nesuprantančiu žvilgsniu ir įsijungė vieną iš šešių mūsų televizorių.

Klausiate, kodėl šeši televizoriai trims žmonėms? Kartais tėtis žiūri tris
televizorius iš karto. Jis sako, kad visi užsiėmę žmonės taip daro, o jo
firmoje yra žmogus, kuris vienu metu vairuoja, kalba mobiliuoju telefonu,
naršo internetą, mezga pirštinę ir skalbia kojines.

Girdėjau apie tą krizę. Kaimynė skundėsi, kad negalės kas mėnesį pirkti
naujo kilimo. Ji nemėgsta siurbti dulkių. Ir mokykloje kalbėjo. Atseit
tie, kas mokyklos valgyklos kotletais žaidžia tenisą, nebegaus nemokamų
pietų.

O aš nuo vakar vakaro tyliai svajoju, kad tėvai iš neturėjimo ką veikti
pamatys, jog esu ir aš. Kad mama pamatys tėtį, o tėtis – pastebės mamą.
Kad mama kuo nors pasiskųs ar tėtis paprašys mano pagalbos. Gal apsirinku,
tačiau vakar man pasirodė, kad mama į mane žiūri liūdnomis akimis. Jeigu
taip bus ir toliau, gal kada nors ji man leis ją ir paguosti.

Gal net pasakys: „Man liūdna." Man vienam pasakys. Pašnibždomis.

Dar noriu, kad vakarais mane vadintų mažybiniu vardu. Dabar mažybiškai
vadina tik vieną dalyką – pinigėlius. Nuo ryto iki vakaro. O kartais net
miegodami.

Tikiuosi, kad šeštadieniais pasivaikščioti eisime ne į prekybos centrą,
dažniau važiuosime pas senelius, vakarais skaitysime knygas ir suges
vaizdo grotuvas.

Kodėl vaizdo grotuvas? Kai gulėjau ligoninėje, mama su tėčiu pasikeisdami
mane slaugė, tačiau visą laiką jie kažkam skambindavo, o prieš mano lovą
pastatydavo nuolat veikiantį vaizdo grotuvą su šlykščiais, šlykščiais,
šlykščiais animaciniais filmais. Dėl to vieną vakarą aš net norėjau
numirti.
Noriu, kad mes neturėtume pinigų naujam vaizdo grotuvui.

Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir
nepažįstami žmonės.
Būtinai ir visi iki vieno.

Kažkaip privertė susimąstyti...

Labai taiklus rašinėlis. Labai tokiuosi, kad mano vaikučių galvosi nekirba panašios mintys...

Bet , kad ir tam neturime laiko - vis bėgame , nes ruošiamės GYVENTI - vėliau.

Tai va va. Blogiausia, kad po šio rašinio supratau, kad ir pati savo vaikams neskiriu pakankamai dėmesio: vis kažkokie darbai, reikalai, rūpesčiai. Nuolatinis bėgimas...