Akimirka

Vyrukas tai baisiai gražus, bet ką jis te šnekėjo taip ir nesupratau

Gražiai jis šnekėjo. Teisingai.

Kokia graži vielos tinklo tvora.
http://www.livemaster.ru/topic/105855-setchatye-ogrady-kak-proizvedenie-iskusstva?&inside=0&wf=

Kaip gražiai apie Vilnių :)
protokolai.com/2013/01/17/vilnieciai-yra-isrinktieji/ Emocijų tiek daug, kad bijau pasirodyti sentimentalus. Pirmiausia – tai didžiulės privilegijos, palaiminto gyvenimo jausmas. Aš dėkingas likimui už kiekvieną dieną, kai einu Senamiesčiu.
Gyventi stebuklingo, ypatingo, nuostabaus Europos miesto širdyje, su dukra važinėtis dviračiais po Šventaragio slėnį, valgyti vakarienę „Zoe‘s“ su vaizdu į Katedrą ir pareiti namo per penkias minutes, būti visiškame centre, maža to, matyti savo namus ant 100 litų banknoto reverso yra nepaprasta, nereali laimė. Mano dukroms legenda apie Geležinį Vilką nėra šiaip legenda – tai pasakojimas apie tai, kas vyko per vieną kvartalą nuo jų namų, tame skverelyje, kur jos kartais perka ledus ir eina paskinti žolės savo jūrų kiaulytei.

www.youtube.com/watch?v=qSi4fBLwuKw
www.youtube.com/watch?v=PCshpgTXXoY

įdomu paklausyti

Kartą žmogus vėlai
grįžo iš darbo namo - kaip paprastai, pavargęs ir suirzęs. Tarpduryje jis
netikėtai išvydo bemindžikuojantį savo penkiametį sūnų.
-Tėti, ar galiu
tavęs kai ko paklausti?
-Aišku. Kas gi nutiko?
-Tėti, o kiek tu
uždirbi?
Tėvui tai buvo netikėta.
-Tai ne tavo reikalas! – pasipiktino
jis. – Kodėl tu tai nori žinoti?
-Tiesiog šiaip - reikia. Pasakyk prašom,
kiek tu uždirbi per valandą?
-Na, bus apie 500. O ką?
-Tėti… - sūnus
pasižiūrėjo į jį iš apačios į viršų labai rimtomis akimis. – Tėti, ar tu
galėtum
man paskolinti 300 ?
-Tu klausei manęs tik tam, kad aš duočiau tau pinigų
kokiam nors idiotiškam žaislui? – suriko tėvas. – Žygiuok greičiau į savo
kambarį ir gulkis miegoti!.. Negalima gi būti tokiu egoistu! Aš dirbu visą
dieną, grįžtu nusivaręs nuo kojų, o tu taip begėdiškai elgiesi.
Mažylis
tyliai nuėjo į savo kambarį ir užsidarė jame. O jo tėvas taip ir liko stovėti
tarpduryje niekaip negalėdamas išmesti iš galvos sūnaus prašymo. „Kaip jis
išdrįso klausti manęs apie atlyginimą, o po to - prašyti pinigų?"
Praėjo
kiek laiko. Tėvo širdis atlėgo, ir jis pradėjo svarstyti kiek kitaip: "Gal jam
iš tiesų reikia nusipirkti kažką svarbaus. Velniai nematė tų 300, juk jis manęs
niekad iki šiol nėra prašęs pinigų„.
Kai jis įėjo į vaiko kambarį, sūnus jau
buvo lovoje.
-Sūneli, tu dar nemiegi? – paklausė jis.
-Ne, tėti. Tiesiog
guliu,- atsakė berniukas.
-Aš, atrodo, buvau šiurkštus su tavimi,- tarė
tėvas. – Man buvo sunki diena ir aš tiesiog nesusivaldžiau. Atleisk man. Štai
pinigai, kurių tu prašei.
Berniukas atsisėdo lovoje ir nusišypsojo.
-Oi,
ačiū, tėveli! – sušuko jis netverdamas džiaugsmu.
Po to jis pasirausė po pagalve ir ištraukė iš ten dar
keliolika suglamžytų banknotų. Tėvas, pamatęs, kad vaikas jau turi pinigų, vėl
įsiuto. Mažylis sudėjo visus pinigus į krūvą, kruopščiai perskaičiavo kupiūras,
ir po to vėl pakėlė akis į tėvą.
-Kam tu prašei manęs pinigų, jei tu jų
turi? – nesusivaldė tėvas.
-Todėl, kad aš jų turėjau nepakankamai. Tačiau
dabar yra tiek, kiek reikia,- atsakė vaikas. – Tėti, čia - lygiai penki šimtai.
Ar aš galėčiau nusipirkti valandą tavo laiko? Prašau, ateik rytoj iš darbo
ankstėliau – aš noriu, kad tu pavakarieniautum kartu su mumis.

Istorijos moralas?

Moralo nėra. Tiesiog norėjosi priminti, kad mūsų gyvenimas yra
per trumpas, kad visą jį atiduotume darbui. Mes neturime leisti laikui nelyg
smėliui išbyrėti tarp pirštų, nei mažos jo dalelės nepaskiriant tiems, kas iš
tikrųjų mus myli - patiems artimiausiems žmonėms.
Jei rytoj mūsų nebeliks,
mūsų kompanija gana greitai suras, kuo mus pakeisti, ir tik šeimai tai bus iš
tikrųjų didelė netektis, apie kurią bus prisimenama dar labai ilgai.

Pagalvokite apie tai – juk neretai darbui mes atiduodame kur kas daugiau
laiko nei šeimai.

Sėkmingo pirmadienio !

Motinos Teresės testamentas.
www.youtube.com/watch?v=3x9NRmqKXvE&feature=youtu.be

Kažin, eglutę jau būtinai reikia nupuošti, ar dar gali pabūti?

Man atrodo nebūtinai dar kiek palaikius žiūrėk ir kitoms šventėms vargo mažiau būtų..
Arba ant jos velykoms gi kiaušinių galima prikabinti

Bet matosi kad Loreta su deklaracijomis jau apsidirbo, galima ir apie buities reikalus pagalvoti

Kad nebūtų kaip anekdote:

Vienas kaimynas kitam:
- Įsivaizduoji, kokia mano žmona: guliu sau ant sofos, žiūriu TV, lauke čiulba paukšteliai, saulyte šviecia, lapeliai skleidžiasi, o žmona vis tą patį: "Išnešk eglutę! Išnešk eglutę!"

aš per tas deklaracijas ją visai užmiršau. Šiandien žiūriu, baigia nubyrėti.
Tai dabar bijau išvis pajudinti, visai nubyrės. O tokia graži buvo, mažutė, vazonėlyje... Ir laisčiau ją. Pavasarį į dirvą galima persodinti. Kažin, ar spygliukai nauji užaugs?

Kieme mūsų eglutė dar nenupuošta. Tegul būna. O miegamajame buvau pasimerkusi eglių šakų tokių labai vešlių, gražių. Jos išleido žalius šviežius ūglius. Kaip kvepia skaniai ..... Tai kol kas irgi nežadu atsisveikinti
P.S. kaaaip gražiai sninga....

nė nemegink - tos vazonines netinkamos sodinimui lauke - nes jų šaknys jau apkarpytos, nebeprigys, tik tiek kad ilgiau bute išstovi nei tos nukirstos

Jei nubyrėjo, nebeužaugs... Jas kambario temperatūroje reikia laikyti kuo trumpiau, paskui - kokiam balkone, rūsyje ar panašiai. Bet ne lauke, nes nepakeltų temperatūros pokyčių. Žinau daugybę žmonių, kurie sėkmingai paskui pasodina tas eglutes, ir gyvena jos. Bet pamiršti jų negalima...

Nu nepasakysi , kad pamiršo, juk prisiminė . Aišku gal biški vėliau, nei Filimoną pamaitinti, bet prisiminė

Pas mus viena prigijo kaime.
Gal iš kokių 5-ių -

Nebūtina. Dar gali pabūti

iki kitų kalėdų

Tik reiktų laku nupurkšti, kad spygliai nenukristų