Akimirka

Aš esu netikinti, todėl man atrodo kad tos bažnyčios dogmos katastrofiškai pasenusios ir atsilikusios nuo gyvenimo. Man nereikia tikėti į kažkokį dėdulę, kad suprasti, jog nevalia atimti gyvenimo iš kito žmogaus. Bet kitiems atrodo kitaip, milijonai žmonių yra tikintys ir garbina popiežių.
Gyvenimas margas.

O liuteronų bažnyčioje santuoka nėra sakramentas, taigi - gali ten tuoktis daug kartų...

Moderni bažnyčia moderniems žmonėms

Na, nėra ji moderni, bet gerų bruožų turi

Tai tektų patapti liuterone, kažin priimtų?

Žinoma, priimtų. Juk ir ne vienas mūsų kunigas yra perėjęs iš katalikų, norėdamas turėti šeimą

Liuteronybė – pagrindinė, ankstyviausia ir dabar labiausiai paplitusi protestantizmo kryptis, kilusi iš XVI a. krikščioniškosios reformacijos Vokietijoje. Pradininkas – Martynas Liuteris (1483-1546 m.). Liuteronybėje nėra griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių, visi pripažįstami šventais Kristuje. Nėra vienuolijos ir celibato, iš 7 Romos krikščionybės sakramentų liuteronų pripažįstami tik Krikštas ir Komunija.

O tai čia tas pats tikėjimas, nereikia nei persikrikštyti, nesiskaito kad keiti tikėjimą?

Kaip buvai krikščionis, taip ir lieki. Jei kalbame šia platesne prasme. Juk ir tikėjimo išpažinimas, ir malda "Tėve mūsų" - tokios pat. Ir Biblija ta pati...

Man kaip laisvamanei, liuteronybė tikriausi būtų priimtiniausia, nes liuteronai tiki, kad sielą išgelbėti galima be Bažnyčios, ne gerais darbais, o tikėjimu Jėzumi Kristumi. Pabrėžiama, kad visi žmonės yra iš prigimties nuodėmingi, linkę į blogį. Todėl, patys negalėdami išsigelbėti, turi siekti Dievo malonės. Tikėjimas turįs virsti vidiniu žmogaus įsitikinimu. Kad tai įvyktų, svarbu ne apeigos, o pamokslai. Bažnyčios, kaip dvasinės tikinčiųjų bendruomenės, vadovas – Jėzus Kristus. Liuteronai pripažįsta du sakramentus – krikštą ir eucharistiją. Sakramentai traktuojami kaip Dievo malonės ženklas, sutvirtinantis tikėjimą, bet pats savaime galios neturintis. Išsaugoti tie katalikybės atributai, kurie tiesiogiai neprieštarauja Naujajam Testamentui – kryžius, žvakės, vargonai, paveikslai.

O mane tarsi kokia siena saugo nuo vaiko krikštijimo. Negaliu perlipti per save ir viskas. Turiu pamoką kad dėl kitų to daryti nereikia. Nes pirmą mergaitę krikštijau prašydama svetimų žmonių, dėl to kad reikia kad būtų kaip pas visus . Durnystė Nebus niekada nieks pas tave taip kaip pas visus. Ir to visai nereikia. Tik vienaip mąstai kai tau 25, ir visai kitaip kai tau 45.
Tad ir dabar vaikas iš aplinkos girdi kad jie turi krikšto tėvus ir vis klausinėja kodėl ji jų neturi. O aš sakau kad ji nekrikštyta. Tada, žinoma, rėkia kad pakrikštyk. Bet tai tik vaiko kaprizai ir noras turėti daugiau artimų žmonių aplink save. Deja, svetimas žmogus tapęs krikštatėviu, ir lieka svetimu. Esu pasimokiusi. Ir kartoti klaidos visai neketinu.
Kai pati užaugs, suvoks ką daro, jei norės, tada ir pasikrikštys. Nes netikiu aš tuo Dievu, kurį perša mūsų dvasininkai iš sakyklų.

Nu ir sugebėk per tūkstančius metų vieno vyro "alia" stebuklus paversti tikėjimu tūkstantiems žmonių. Nežinau-tos biblijos ar knygos rašytos, kurtos, prikurtos, vėl perkurtos-pasakos. Man galvoj netelpa tiesiog. Žmonės tiki pasakom, žudo, pjaunasi dėl to...Eina į bažnyčias pas griešnus kunigus, pasakojasi savo nuodėmes, tie "šventi" atleidžia-juokinga.
Aš tikiu į gamtą-jau kokia yra, tokia. Aš turbūt per daug History kanalo persižiūrėjau Man viską paaiškino parodytas ciklas apie ląstelę-nebuvo jokios aukščiausios jėgos-gamta viską sudėliojo.

Mirė režisierius Arūnas Žebriūnas.
Kažkaip graudu, išeina ta karta su kuria augom, kurios kūrinius pažinom.
Dabar jau mūsų eilė.

Kad graudu tai sutinku. Bet dėl eilės tai nesutinku. Mes nežinome kieno eilė. Ir nesužinosime anksčiau laiko.

Pamenu, senais laikais buvo toks mokslinis žurnalėlis "Vokruk svieta" tai jame buvo straispnis apie tikėjimą, t.y ar žmogui reikalingas tikėjimas ar jis gali gyventi ir be jo. Eksperimente dalyvavo keletas mažų vaikučių kuriuos stengėsi apsaugoti nuo bet kokios religijos, t.y. kad jie augtų nieko nežinodami apie tikėjimą. Ir praėjus šešiolikai metų vvienas vaikinas per pertrauką mokykloje meldėsi sudėjęs rakutes saulės spinduliui. Jo paklausė ką darai, jis atsakė, kad prašo spindulio jam pagelbėti rašant kontrolinį. Taigi prieita išvada, kad žmogus be tikėjimo (nesvarbu į ką jis tiki ar į Dievą ar į saulės spindulį) tiesiog negali gyventi.

Ir aš apie tai pagalvojau...

Reiškia, pagoniškas tikėjimas į Saulę, Perkūną, gamtos jėgas ir kitimus labai natūralus, išplaukiantis iš žmogaus gyvenimo.

Iš žmogaus baimių jau greičiau.

Gal būt, bet kiek baimių žmogus turi tikėdamas į Kristų ir kiek buvo baisybių (Kryžių karai, inkvizicija), tai mes irgi žinome.

Jei žmogus tiki, tai jo reikalas, man tai netrukdo ir gerbiu žmogaus pasirinkimą.

Ne nevisai taip, tiesios tą dieną švietė saulė ir berniukas klasėje saulės spingulio prašė pagalbos. Tai gail būti bet koks daiktas, amuletas ar atliekamas ritualas, kuriais žmonės tiki. Kaip pvz. sako jei išėjęs iš namų sutinki moterį tai žinok kad diena bus sunki