Akimirka

Užpildykit registraciją, susisieks socialinė darbuotoja ir manau pasakys vaiko adresą.

Samajana.... .... kur tavo aistra gerus darbus daryti. Įrašyk savo duomenis, paspausk "pildyti svajonę" ir lauk kol soc.darbuotoja su tavim susisieks. O tada jos paprašysi berniuko adreso. Nors gal ir neduos, jei piktai kalbėsi.... Nepatikimai atrodysi... Bet ir labai saldžiai nekalbėk - dar pagalvos, kad pedofilas

vaikusvajones.lt/svajone/isvyka-su-klase-i-teatra.html

Bet ji jau nupirkta
Aš nupirkau kitos mergaitės svajonę.

Aš žinau, kad nupirkta.
Bet vaikai svajoja ir apie tai, apie ką suaugusieji nori, kad jie svajotų.
O man labai realios jų svajonės turėti grotuvą ir telefoną, ar žaislą su pulteliu :)
Tos svajonės atrodo tikresnės, ne suaugusiųjų padiktuotos ;)

Nejaugi vaikai dabar patys tikrai nieko nenori apart telefonų ir žaislų su pulteliais?
Mano vaikystėje į kolūkio kultūros namus buvo atvažiavęs "Lėlės" teatras, kaip mes jo laukėm, dienas skaičiavom, lėkėm pasišokinėdami ir tikrai ne todėl, kad suaugusieji liepė . O šeštadieniais "atveždavo" kiną, vajė, kaip graudu būdavo, jei tėvai liepdavo iškart po pamokų namo pareit.
Pastaruosius keletą metų, mano kaimuko mokykloje Kalėdų Seneliu ''buvo'' vienas labai garsus Lietuvos verslininkas, tos mašinos su pultais ir traukiniai labai greitai nukeliaudavo į šiukšlyną Žinoma, tikrai ne visi, kai kurie vaikai jau gimnazistai, bet dovanos dar išsaugotos arba nors prisimenamos su šiluma. Bet dažnas pasakymas būna: ai, kokį čia š... davė.

Bet ir suaugusiųjų svajonės visai kitokios buvo, mūsų svajonėse tikrai nebėra to

Kažin ar tikrai taip

Hm, aš vaikystėje svajojau apie apelsinus....
Kai prieš Kalėdas jų parveždavo iš miesto, mano svajonė buvo išpildyta
Gaudavau po 1 per dieną ir buvau labai laiminga.
Kaip ne kaip, praėjo daugiau nei 40 metų ir tikėtis, kad mūsų vaikai ar anūkai norės to paties, ko norėjome mes, nereikia.
Apranga ir maistas neturėtų būti vaiko svajone. Kokioje duobėje turi gyventi mažas žemės trupinėlis, jei jo svajonė būtų žieminė striukė?
Kai aplink jį jo amžiaus bičiuliai mėgaujasi visai kitais dalykais.
Todėl ir svajonės tokios. Bet jos tikros. Ir man jos patinka.
O apie striukes svajoja jau ne vaikai o jų globėjai arba tėvai. Tik vaiko vardu ta svajonė paleidžiama į viešumą.

Bet dovanojot striukę, o ne kokį nors technikos ''stebuklą''

Neprisimenu, kad būčiau svajojus kada bilietą į kiną ar teatrą Kalėdoms gauti
Apelsinai kitas reikalas, bet tai jau priedas prie kitų dovanų

O aš svajojau, kad kas nors nusivežtų į cirką Kaune .
Skirtingai svajojom vaikystėje, skirtingai svajojam ir dabar.
Na bet svarbiausia, kad svajonės pildytųsi

Dar priminsiu tuos batukus, kur pernai pirkau. Ten buvo tas atvejis, kai mamai (bent jau tai, kuri buvo kartu, kitos nebuvo) - tas visai nerūpėjo. Pati, beje, apsitaisiusi neblogai. Sūnus pusnuogis. Suplyšusiais sportbačiais, nors šaltukas jau spaudė. Socialinės darbuotojos pasakojo - na, gera ji moteriškutė, neturi jokių žalingų įpročių, bet visiškai neturi socialinių įgūdžių. Jai tiesiog reikia nuolat viską sakyti ir aiškinti. Aiškinti, ką už tuos varganus pinigus reikia pirkti, o kas nebūtina.
O jau vien vaizdas, kiek džiaugsmo buvo gavus šiltus batus, kaip apsikabinę spaudė juos prie krūtinės tie vaikinukai - daug ką pasakė!

Todėl, kad prisijugus prie savanoriavimo, sužinojau, kad reikia striukės. Kaip tik namuose turėjau puikios kokybės dukrai nupirktą, bet neįtikusią. Kaip sakant, gera duona šikną drasko. Paskambinau dukrai ir pasakiau, kad jai skirtą striukę dovanosim nepasiturintiems. Palaimino.
Atvažiavo draugės dukra, paėmė ir nuvežė. Nežinau kam ir kur, tik žinau, kad mergaitei.
Ir broliukui, pasirodo, kažkas žydros spalvos striukę padovanojo. Dar pasijuokėm, kad spalvos panašios.
Bet tai nebuvo tų vaikų svajonė. Esu tikra, kad ne striukė jiems galvoje :)

Va čia jau kitas reikalas.
Gerai, kad yra kas pastebi ir pasirūpina.

Mano svajonė dabar būtų prie šiltos jūros pilvelį padeginti, bet sėdžiu prie kompo, dirbu, va dar papletkinu ir laiminga . Svajonės svajonėm, o gyvenimas sava vaga
Su vaikų svajonėmis ta pati istorija.

Nežinau, Elvusia. Kai aplink vaikai išpuošti, o vaikas su kokia plona ir nekokios išvaizdos, manau, kad tikrai svajoja apie naują striukę.

Svajoja. Ko gero.....

Elvusia,
žinau aš mergaitę.
Ta mergaitė turėjo nuostabią mamą, kuri ja pasirūpino, bet su pinigais buvo labai sunku. Teko kruopas misti, o keptos bulves su pienu buvo tikra puota.
Ta 12 metų mergaitė beprotiškai svajojo apie naujus batus. Gražius ir šiltus, o ne kažkieno atiduotus, klijuotus ir lopytus. Svajojo ir apie naują striukę, kuri bus nauja, pagal jos figūrą.
Tad tokio amžiaus vaikų svajonės geresnių rūbų yra labai labai tikros

Ar dar ir tokius kažkas atiduoda? Aš galvoju, kad žmonės atiduoda tai kas jiems netinka, dėl dydžio, spalvos ar nepatogumo, bet , kad lopytus, klijuotus, sunešiotus ..iš vis ar kas dabar batus lopo?