2013-12-29 18:46
mariska
Šalta žiema vis nepaliko žemės. Artinosi baltasis badas. Ir vilkų gaujai vis sunkiau buvo susirasti maisto. Alkani ir išvargę jie klaidžiojo miškais. Pats vyriausias ir stipriausias vilkas, buvo jų vadas. Jis ėjo priekyje ir tikino jaunesnius, kad gretai ateis pavasaris ir nereikia pasiduoti.
Bet vieną akimirką vienas jaunas vilkas nusprendė sustoti ir pasakė, kad jam jau užtenka alkio ir šalčio ir pasakė, kad nusprendė keliauti ir gyventi su žmonėmis, nes jam svarbiausia buvo išgyventi. Jaunas vilkas nukeliavo pas žmones, ėmė jiems tarnauti ir su laiku pamiršo, kad kada nors buvo vilkas.
Po daugelių metų, medžiodamas su šeimininku, jisai paklusniai nubėgo atnešti pašautą laimikį. Nubėgęs už kalvos jisai rado, kad pašautu laimikiu buvo jo senosios vilkų gaujų vadas, kuris nusilpęs gulėjo kraujo klane ir jėgos jo vis labiau silpo. Bet senasis vilkas sukaupė visas jėgas ir pasakė:
-Aš mirštu laimingu, nes pragyvenau vilko gyvenimą, o tu priešingai, nes nebepriklausai nei mūsų pasauliui, nei žmonių pasauliui. Alkis ateina ir praeina, o vilko garbė prarasta nebegrįžta niekada.