Irmina rašė:
Jackau, kaip gražu... Skaičiau, skaičiau, net graudulys apėmė. Tiek gražių žodžių, o kaip retai mes juos sakome...
Man šis labiausiai patiko
Kalėdų stebuklas
... Sutemų gniūžtes į langus mėto
Kas jisai, tas keistas juokdarys?
Aš prašau, kad Dievas jam padėtų,-
Jis tikriausiai taip ir padarys ,-
Kad lėtai per visą naktį snigtų,
O ryte pragystų vyturys.
Aš prašau, kad Meilė nepaliktų ,-
Ji tikriausiai taip ir padarys ,-
O Kalėdų žvaigždės neužgestų,
Ir languos spindėtų žiburys.
Aš prašau, kad mus Viltis surastų -
Ji tikriausiai taip ir padarys.
Ir nuoskaudas, ir rūpesčius pamiršę,
Prie stalo, tiesto balta drobule,
Plutelę tegul lauš kiekvieno pirštai,
Kaskart linkėdami vėl būt šalia.
Ne sniego pūkas leidžiasi žemėn,
Ne balti obelų žiedai -
Tai angelai Kalėdų naktį,
Pragydo žemėj nelauktai !
Vaikeliui gimusiam aukojam
Kilniausius jausmus mūsų širdžių,
Tautos kančias po kojom klojam -
Išgirski balsą prispaustų.
Sušilkim prie žmogiškumo - šv. Kalėdų laužo
Ir tie, kurie liūdni, ir tie, kurie linksmi.
Ir šilumos, lyg duonos atsikandę,
Pabūkim linksmesni, pabūkim geresni.
Įžiebkit kibirkštį vilties
Šventų Kalėdų tylią naktį,
Tegul Naujieji nešykštės
Džiugių akimirkų, geros sveikatos.
Iš vaikystės ateina Kalėdos.
Paplotėlis, šienelis, Mama.
Verpia tylą naktis atsisėdus,
Kursto krosny ugnelę žiema.
Tu, ateik mano angele baltas,
Iš sapnų, iš dangaus, iš žvaigždžių.
Kasdienybės pilkos nesugeltas,
Atsistok po vaikystės medžiu.
Aš sudėsiu žvaigždes tau po kojų.
Tik ateik iš Kalėdų nakties.
Iš vaikystės per dangų, per gojų
Įsisupęs į skliautą vilties.
(Z. Gaižauskaitė)