Elvusiuk, parašysiu tau trumpą laiškelį iš širdies.
Pas mane šiandien labai balta, bet apsiniaukusi diena. Už lango tik dvi spalvos - balta ir neaiškaus atspalvio pilka. Jokio vėjelio. Sustingę medžiai, namai, žmonės. Tokią nykią dieną noriu skirti tau keletą gražių žodžių. Nežinau, kieno jie - iš interneto platybių. Bet kaip jie tiks šiandien tau...
Tu neliūdėk, nors liūdesys ir turi prasmę… Gyvenimas toks mažas ir jaukus, neversk jo besiniaukiančiu urvu… Sakysi tu, kad dienos tau vienodos ir neturi jos prasmės, tokios niūrios, juodai baltos, sušalusios nuo svetimų žmonių. Tuomet aš tau nusišypsosiu ir liepsiu spalvą šypsenos man nusakyt, duosiu krūvą tau dažų ir tuomet spalvinsim dienas kartu. Ant nosies tašką tau padėsiu, ant skruostuko saulę nupaišysiu, ant ausų traukinuką debesų… Pasimetus išsigąsi ir paklausi ką darau… Tada tau atsakysiu, kad spalvinu dienas. Vis tiek manęs dar nesuprasi ir žiūrėsi išsižiojus, nusijuokus pamojuosiu: „ Juk tai tu esi diena…”
Drovi šypsena kažkur paklys ir tavo akys tuoj pražys…
Tu neliūdėk… O jei liūdna, geriau būkime draugais… Aš tau parodysiu, kaip reikia nuspalvinti dienas…
Mes juk vandeniai, žiemos gėlės. Kas mums tos pilkos dienos, kas mums sušalę medžiai... Mes pilnos optimizmo ir tikėjimo. Nes mes stiprios, net pačios kartais nesuvokiam, kokios stiprios.
Su gimtadieniu tave, mieloji
Tegul jis bus išskirtinis.