Pailsėkite nuo darbo

Daktaras optimistas...

Panaši situacija:
Pesimistas sako draugui:
-Man nestovi.....
Optimistas:
-Bet užtat kaip gražiai kabo

O čia labai vasarinis anekdotas:):
- Дайте мне горькую жидкость и дохлых членистоногих...
- Чаво?
- Чаво-чаво! Пиво с раками мне принеси, дура невежественная!

-Mama, jei nenupirksi man ledų, kai grįšim anmo troleibusu, aš tave vadinsiu senele...

Ar žinote kaip vadinasi tas, kuris neturi kairės akies, kairės ausies, kairės kojos, kairės rankos?

Dešinys?

O gal Pusė?

Ne. jis vadinasi all right

Teisybė



O aš visą savaitgalį kankinausi, kol susitvarkiau savo sandėliuką.
Užtai dabar ten švaru, gražu ir tvarkinga

Kaip gražu
Ir aš taip susitvarkyčiau, jei tik sandėliuką turėčiau

Aš irgi nebetingėčiau ir labai pamėgčiau namų ruošą, bent jau tam savaitgaliui, paskui nebereikėtų tvarkytis pačiai, aišku:).

Kad tik būtų tvarkomų tvarkyčiau ilgiau nei savaitgalį

Negi tam švaistytumėte savo brangų laiką?

pasaulio ivairenybes.... tai_imanoma_tik.doc

Ferrrari.... Ferrari.ppt

Net nežinau, kokioje temoje rašyti apie tai....
Ką tik į duris paskambino moteris.
- Ponia, gal galit duoti kelis litus vaistams. Gal norite pirkti karolius iš vilnos suvėliau. Na, kad nebūtų tuščiomis rankomis. Ar nebarsit manęs, kad prašau?.....

Nuėjau, atnešiau 2 litus. Padaviau.
Klausiu,- kodėl elgetaujat. Juk esat jauna.
Ji sako, dėl sveikatos. Galiu parodyt savo dokumentus. Jei galėčiau dirbt, neičiau po namus ir neprašyčiau. Nes būna, kad iškolioja, išvaro....
Suglumau...

Jauna, kūdutė, kaip dviratis. Kažkas viduje apsivertė.

Ką jūs darote tokiais atvejais?

Veiksmas vyksta Kanados centriniame banke. Įeina sena sena bobulytė, paskui save tempdama didelį lagaminą.
- Kuo galėtume padėti? - prisistato banko tarnautojai, nepatikliai nužvelgę lagaminą.
- Man reikia pas banko prezidentą, - atsako senoji.
Kliento noras - įsakymas, nuveda ją pas prezidentą. Dabar jau banko aukščiausiasis klausiamai žvelgia į gyvenimo naštos ir lagamino prispaustą bobulę.
- Norėčiau pas jus pasidėti depozitą, grynais, - porina bobulytė.
Nelabai banko prezidentas patenkintas, kad tokiais smulkmeniškais reikalais jį trukdo, bet ką jau dabar padarysi - bobulė sena, gal banko tvarkos nežino ar tiesiog nepasitiki - reikia pabaigti šį reikalą.
- Tai kiek norėtumėt pinigų pasidėti? - klausia prezidentas.
- 164 tūkstančius dolerių, - atsako senoji.
- O!..
- Taip, 164 tūkstančius grynais, - bobulytė praveria pilną grynų pinigų prikrautą lagaminą.
- Kaip jūs nebijote šitiek su savimi nešiotis? - stebisi prezidentas ir jį jau smalsumas kutena. - Iš kur jūs turite tiek pinigų? Kaip sugebėjote tiek užsidirbti?
- Iš lažybų, ponuli, lažybose visi pinigai išlošti, - šypsosi bobulė.
- Kaip? Negali būti, kad šitiek išloštumėt! - nesitiki prezidentui.
- O kodėl gi ne? Va, žiūrėkit, galiu ir su jumis susilažinti iš pinigų.
- Kaip? - stebisi prezidentas.
- Na, pavyzdžiui, lažinamės iš 25 tūkstančių dolerių, kad jūsų kiaušiniai plokšti, - siūlo bobulė.
- Kaip paplokšti, - juokiasi prezidentas, - čia nesąmonė, taip negali būti.
- Lažinamės? - neatlyžta bobulė, - iš 25 tūkstančių dolerių.
- Na, gerai, - juokiasi prezidentas, - man 25 tūkstančiai dolerių nepamaišys, juk aš tai tikrai žinau, kokie mano kiaušiniai.
- Gerai, - sako bobulė, - tik čia pinigai nemaži, man reikia savo advokatą atsivesti. Ar galėtume rytoj iš ryto 10valandą šias lažybas oficialiai apiforminti?
- Kodėl gi ne? - patenkintas prezidentas, - palauksiu savo laimėjimo iki ryto.
Vakare namuose prezidentui vis iš galvos tos lažybos neišeina. Kaip čia gali būti, kad taip lengvai 25 tūkstančius dolerių užsidirbs? Nusimauna kelnes, atsistoja priešais veidrodį. Ir taip žiūri, ir anaip. Na, kiaušiniai kaip kiaušiniai, nei plokšti, nei ką.
Rytas. 10 valanda. Į Kanados centrinio banko prezidento kabinetą įeina bobulytė su advokatu. Dar kartą garsiai aptariamos lažybų sąlygos.
Prezidentas nusimauna kelnes ir parodo savo visai nepaplokščius kiaušinius.
Bobulytė paima juos į ranką, kad galėtų įsitikinti, pavartalioja. Ir tuo metu bobulytės advokatas aukštielninkas virsta ant grindų be sąmonės.
- Kas jums? Širdis? - visi puola gaivinti advokatą.
- Aš, - atsipeikėjęs pralemena advokatas, - su ta bobule lažinausi iš 100 tūkstančių dolerių, kad ji Kanados centrinio banko prezidentui už kiaušinių palaikys.

Aš nemoku atskirt recidivistų nuo tų, kam išties reik pagalbos...
Na nemoku
Lengvatikė esu.
Va parašėte, o aš ir patikėjau...
Nos galvoju, kad turbūt geriau kartą kitą suklįsti ir patikėt apsimetėliais, nei nepamatyt to vieno, kam išties reikia pagalbos...

Va dabar prisiminiau.
Pas mus paskutiniu metu šalia netoliese manęs esančios parduotuvės vis sėdi vaikas - metų 12-14. Prašo išmaldos. Sveikas iš pažiūros, nelabai ir apiplyšęs.
Ką žinau. Man juk negaila tų 2-5 litų.
O šiandien bendradarbė sako - Loreta, prie tavęs esančios parduotuvės vaikas išmaldos prašo. Girtas visas. Net ištinęs...
Nežinau..aš nemoku atskirt....
Man vien pagalvojus, kiek reikia drąsos atsiklaupt prieš visus...

Tai va kas girdo mūsų jaunuomenę :)))
P.S. 2-5 Lt... čia jau ne išmalda - visas atlyginimas :))

Gražus vakaras
Į vandenyną leidžiasi saulė . Ant kranto, patogiai įsitaisęs, po palme sėdi afrikietis ir grožisi prieš jį atsivėrusiu vaizdu. Į žemę bumbteli kokoso riešutas. Afrikietis ištiesia ranką, įgudusiu judesiu "atidaro" kevalą ir ima mėgautis gėrimu....
Kaip tik tuo metu pro šalį eina pora baltaodžių verslininkų, atvykusių čia tvarkyti reikalų . Jie pastebi vietos gyventoją ir ima jį "protinti": "Klausyk, - sako,- štai sėdi čia nieko neveikdamas ir lauki, kol nukris kokosas. O juk jaunas esi, vikrus, glėtum pats įlipti ir nuskinti visus tuos riešutus".
"O kam?",- nustebęs klausia afrikietis.
"Kaip tai kam,-čia jau nustemba abu verslininkai, - vieną pats suvalgysi,o kitus,pavyzdžiui, mums parduosi. Jei dar liks - nuneši į viešbutį ana ten, kur daug atvykėlių gyvena, galėsi ir jiems parduoti".
"Ir kas man iš to?" -vistiek kažko nesupranta vietinis juodaodis.
"Kaip tai kas tau iš to - tu gi gautum pinigų" -sako vienas verslininkų.
"Na ir ką aš daryčiau su tais pinigais? - vėl klausia afrikietis.
Baltaodžiams verslininkams tampa aišku, kad teks atlikti nemenką "aiškinamąjį darbą":" Žioplas daikte, negi, kai turėsi pinigų, nusipirksi karutį, prisiskinsi dar daugiau kokosų, prisikrausi jį pilną ir nuveši į miestą parduoti".
"Ir kas man iš to?" - vis tiek nelabai supranta afrikietis.
"Tada jau tu turėsi nemažai pinigų, -aiškina toliau verslininkai, - už juos galėsi nusisamdyti keletą darbininkų ir nusipirkti sunkvežimį, darbininkai tau priskins dar daugiau kokosų, o tu,juos susikrovęs juos į sunkvežimį, galėsi nuvežti parduoti ne ti į miesto turgų, bet ir į aplinkines dykumų gyvenvietes".
"Na ir kas?"- vėl klausia afrikietis, gurkšnodamas kokoso pieną.
"Tada turėsi dar daugiau pinigų. Galėsi pasisamdyti daug kokoso skynėjų, įsigysi laivą ir gabensi savo kokosus net į Europą. Ten jie neauga, todėl tu juos brangiai parduosi ir užsidirbsi labai daug pinigų".
"O kas tada?'
"Tada būsi labai turtingas žmogus. Turėsi savo verslą, nusisamdysi direktorių, verslas suksis, o tu pats galėsi daryti, ką nori - na, kad ir sėdėti sau po palme vandenyno pakrantėje, grožėtis saulėlydžiu ir gurkšnoti kokosų gėrimą..."
>>>>>>...>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>

Afrikietis kurį laiką patylėjo, pamąstė. Baltaodžiai verslininkai, nesulaukę jokios reakcijos, numojo ranka į tokį "negabų" mokinį, dirstelėjo į laikrodį ir, supratę, kad daugiau nebegali užtrukti nė sekundės, nuskubėjo savo reikalais.
Tuo tarpu afrikietis tarė pats sau:" Keistuoliai.... Jukaš ir dabar galiu sėdėti štai čia, vandenyno pakrantėje, grožėtis saulėlydžiu ir gurkšnoti kokosų gėrimą....."

("Apskaitos ir mokesčių apžvalga " Nr.7-8)

Aš apsieičiau be alaus, jei tik galėčiau sėdėti sau po palme vandenyno pakrantėje, grožėtis saulėlydžiu ir gurkšnoti kokosų gėrimą...
Dievaži, sakau visiškai nuoširdžiai:).
Kiek žmogui iš tikrųjų reikia? Labai nedaug. Tik deja, tai supranti visada per vėlai...