2017-01-30 17:21
Luka_Paciolis
Specialiuosiuose įstatymuose gali būti nustatyti kiti, negu CK įtvirtinti netesybų mokėjimo pagrindai ir maksimalūs jų dydžiai. Štai Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatyta, kad atsakingas draudikas, praleidęs draudimo išmokos mokėjimo terminus, privalo mokėti 0,04 procento delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas (19 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyta, kad kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai, kurių dydį sudaro 0,06 procento priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną (2 straipsnio 1 dalis).
Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalys netesybų mokėjimo sąlygą sutarties pažeidimo atveju gali nustatyti užtikrindami bet kokius sutartinius teisinius santykius (CK 6.156 straipsnis).
Tačiau, šalių teisė susitarti dėl netesybų dydžio gali būti ribojama įstatymu. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme įtvirtinta nuostata, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi (11 straipsnio 8 dalis).