Na, žinokit su tais šunimis ir vaikais būna įdomių dalykų.
Neginu čia šuns šeimininkų. Bet...
Šunys dažnai nemėgsta vaikų, nes vaikai labai dažnai juos erzina, mosikuojasi, tabaluojasi. Išveda iš pusiausvyros. Tada šuniui visi vaikai jau kelia pasibjaurėjimą.
Arba, kaip mūsų labradorui vaikai - žaislas.
Apie suaugusius atskira kalba. Yra tam tikra kategorija žmonių, kurių šunys tiesiog nekenčia. Galėtų - suėstų. Taip mūsų Bailius turi kelis vyro draugus - priešus. Jau pamatęs mašiną, jis ėda padangas
Nors tik kelis dantis beturintis... seniukas mūsų.
Man nėra įkandęs nei vienas šuo. Niekados jų neerzinu. Pamačius gatvėje einantį šunį, visada stabtelnu. Ir, žiūrėdama į tą šunį, sakau jam: varyk iš čia, nes gausi. Rodau, kad aš šios padėties šeimininkas. Svarbu taip ir jaustis. Nes šuo labai jaučia žmogaus nusiteikimą jo atžvilgiu. Baimė sukelia šuns agresiją (kažkodėl tai). Ne kiekvienas šuo agresyvus, beje.
Bet ir ramiausią šunį galima priversti kąsti. Ypač meistriškai tai daro vaikai. Pasiima pagalį ir tą šunį visaip kaip erzina. Na, ko norėt, atsitrūkęs ar ištrūkęs, toks šuo ės bet kurį jam pasitaikiusį po kojom.
Vakar stebėjau mūsų Lapę. Kaimynas šienauja pievutę. Jergutėliau, juokėmės: net tvoros tinklą ėda, kad galėtų sukandžioti tą burzgiką. Bet, priežastis tame jos ėdime yra dar ir kita. Tų kaimynų vaikai labai jau mėgsta paerzinti mūsų cucus.
O Bailius vakar, mus nustebino: atvažiavo ekskavatorius tvarkyti žemes aplink prūdą, tai šitas mūsų senis užpuolė ekskavatorių. Laikom savo seniuką palaidą. Teko pririšti, kad nepalystų po ratais, trim dantim bandydamas sukandžiot ratus, didesnius už mano automobilį
Todėl, galvoju, kiekvienas atvejis, kai šuo įkanda žmogui, yra išskirtinis.
Ne visada šuo būna dėl to kaltas.
Kalbu tai todėl, kad tikrai turiu patirties laikant gyvūnus.
Beje, mūsų gyvūnai nėra sukandžioję žmogaus. Išskyrus, kad Lapė yra įkandus vyro draugui, kai šis mėgino įeiti į garažą. Mes už tai ant jos nepykom: jos teritorija ir nėr ko slampinėti po garažą, kai šeimininko nėra.