Palaiminti, kurie tiki nematę...
Man Dievas - tai yra kažkokia aukštesnė Esybė, man svarbu tikėti, kad jis yra. Man tai yra paguoda, aš kreipiuosi, kad suteiktų stiprybės, kasdien meldžiuosi, kad artimuosius apsaugotų nuo nelaimių... Mane tai ramina. Kai vaikas serga, prašau, kad padėtų pagyti. Ir tikiu, kad padeda. Kartais būna tokių stebuklingų atsitiktinumų, kai atsiduri arti nelaimės, kad negali nepadėkoti Dievui, kad jis apsaugojo... Tikrai tikiu, kad saugo...
Iki šiol jaučiu, kad esu ne viena, kad kažkas stipresnis yra kažkur, už mūsų suvokimo ribos. Būtų per daug sunku, jei niekuo netikėtum.
Tai, kad mums neduota kažko pačiupinėti ar pamatyti, tikrai nereiškia, kad to nėra.