Siūlau išlieti agresiją!

reziume: reikia mažiau dejuoti.

Tai būtent, kai pamatai tikras bėdas ir tokių žmonių optimizmą, gyvenimą, turint tikras problemas, pasidaro gėda dejuoti kad neturi žieminių batų ar dar dėl kokių niekų.

J. Gricius sako, kad darbdavys yra atsakingas už tam tikras profesinės rizikos vertinimo aplinkybes (už psichosocialinės rizikos veiksnių vertinimą – taip pat): „Jei patiriama psichologinė priespauda, prievarta, yra kažkokių kitų psichosocialinių rizikos veiksnių, pavyzdžiui, įtampa, stresas darbe, visada galima ir būtina kreiptis į VDI dėl išsamaus tyrimo.“

www.delfi.lt/news/daily/lithuania/specialis...

Teko matyti tokį atsakingą darbdavį Lietuvoje? Kažkodėl mūsų darbdaviai mano, kad mes turime būti jų nemokamais psichologais ar kokias kitais specialistai ir sugerti neigiamas emocijas dėl kivirčų šeimoje, vaikų nepasisekimų ar nemigo naktų .
Atsiriboti nuo to, ypač mažame kolektyve, tikrai pakankamai sunku.

Ne dėl batų žmogus ir dejavo: Užkniso juodai užgniaužti savyje apmaudą, jausti klientų, darbdavių emocijas, pyktį ir agresiją!!!!! . Čia rimtesni dalykai.

Jeigu mes turim savo vertybes, tai kodėl klausomėms ką kokia neprotinga bobelė kažkur pasakė.
O patriotizmas man neasocijuojasi su gyvenamąją vieta, man tai yra meilė savo kraštui, savo tautiečiams, savo ištakoms, tai yra kultūros, tradicijų puoselėjimas. Emigrantas, remiantis artimuosius Lietuvoje, mano akimis yra didesnis patriotas, nei koks nors vietinis darbdavys, engiantis savo darbuotojus ir nemokantis jiems atlyginimų.

Visada ieškai išeities, bet dažniausiai sprendimas veda prie to, kad turi keisti darbo vietą, gal ir normalu, arba patinka arba ne, jei ne tada eini lauk. Bet ar tai teisinga ? Visai nesenai mano viena pažįstama neteko darbo, kad pvz.: kolega, ar darbdavys, nežinau tiksliai į jos vietą norėjo įdarbinti savo žmoną. Ir mergina gavo palaisvinti darbo vietą, dirbo toje vietoje jau gal trejus metus. Susirado jau kitą darbą, bet jau ne pagal specialybę.

O kodėl tie artimieji, remiami emigrantų, bet Lietuvoje likę vieniši, tokie pikti, nelaimingi ir nepatenkinti ? Ir kodėl jie taip keikia Lietuvą, juk juos remia "patriotai'' gyvenantys užsienyje, iki pilnos laimės kaip ir nieko netrūksta
Neturiu nieko prieš emigraciją, bet tampytis grįžus į Lietuvą kelioms dienoms atostogų ir dėstyti kaip jūs tokioj šūdinoj šaly galit gyventi, čia tik durniai pasiliko, tikrai nėra reikalo.

Daug tokių pažįstate ?

"Batai" čia kaip alegorija, norėjau pasakyti kad mūsų problemos yra mažos, palyginti su didelėm žmonių bėdom. Kai pamatai kad mamos kelia gyvenimui neįgalius savo vaikelius, kaip kiekvieną dieną atlieka žygdarbius, tai darosi gėda už savo ir savo sveikų vaikų problemas.
Esi sveikas ir jau esi laimingas.

Tai vat, kad darbo vietos nesimėto. Ir reikia stengtis kažkaip atsiriboti, nesutraukti negatyvių dalykų, dirbti ir šypsotis.

dirbi ir šypsaisi, nors aplink ir karas (neapykanta, pavydas, dar visokie neigiami dalykai, užgniaužtas pyktis), įdomu ar ilgai šypsosies, nebent ausinukai ausyse

Tikrai nuoširdžiai sakau, kad tokių nesutikau, kurie grįžę iš užsienio, dergtų savo šalį, todėl nieko apie tai negaliu pasakyti.

O aš sutikau ir vaikus pusiau lietuviškai, pusiau angliškai slebizavojančius mačiau. Tėvų atsakymas buvo - o kam juos mokyti lietuviškai, vistiek į šitą ubagyną niekuomet negrįš.

Manau kad yra įvairios kategorijos žmonių:
kurie peikia emigrantus
ir kurie gina emigrantus, nes jau jų vaikai tapo emigrantais,
ir kiti.
Nepeikiu emigrantų, išvažiavo žmonės, kuriems nepatiko lygiava, kurie galvojo, kad gali uždirbti daugiau. Mano draugė išvažiavo, gyvena Londone, nusipirko namelį išsimokėtinai, važinėja į keliones, iš 3 vaikų 2 Londone, ištekėjo, augina vaikelius. Ji spindi gyvenimo meile, baltai pavydžiu jai.

Neįsivaizduoju kai galima kaltinti išvažiavusius, kiek apsidairau, tarp pažįstamų, giminių, pilna išvažiavisių

Negalima kaltinti nei išvažiavusių, nei Lietuvoje gyvenančių. Ir apskritai mes neturime teisės nieko kaltinti, bet yra taip kaip yra...
Vieni vargsta užsienyje vieniši, šeimos likę Lietuvoje, materialiai lengviau gyvena, o emociškai kaip? Juk per "skype" nei vaikui galvą paglostysi, nei ašaras nušluostysi, nei su vyru pasimylėsi.
Kiti Lietuvoje kartu, bet dirba už minimumus.
Kažkokia priešprieša ir neapykanta formuojasi tarp emigravusių ir gyvenančių Lietuvoje.

Būtent, priešprieša.
Mano buvęs bendradarbis, puikus gražuolis vyras, parvažiavo iš Anglijos, nes čia buvo jo šeima.. Rašau puikus gražuolis, nes labai gražiai kalbėjo apie savo žmoną, vaikus. Ir dar gražuolis. Pas mus padirbo ir išėjo. ir nežinia ar ta meilė Lietuvai nesibaigs, nes paaugliams dviem berniukam jo sūnums daug reikia, kaip jis pasakojo

Ant tokių žmonių nereikia pykti, jų reikia gailėtis, nes jie nesupranta gyvenimo esmės. Kuo labiau žmogus atsižada savo tėvynės, savo šaknų, tuo greičiau jis tampa kažkieno vergu.

Nepykstu ir visiškai su jumis sutinku, tik jau išėjo tokia diskusija tai ir pasisakiau. Na kažkaip užverda kraujas, matant tokią panieką savo tėvų, senelių žemei, savo tėvynei ir žmonėms, joje gyvenantiems.

Tokie žmonės, bent jau, yra tiesūs. Nevynioja žodžių. Pasakė, ką galvoja. Taip dabar jaučiasi. Neapsimeta geresniais.
Gal ta nuomonė pasikeis.
Nuomonės nekeičia tik idiotai.
Man žymiai prasčiau atrodo tie, kurie gyvena čia, deklaruoja meilę Tėvynei ir ant kiekvieno kampo dejuoja, kaip jiems čia gyventi blogai.
Ir net neabejoju, kad tie labai mylintys, jei tik turėtų drąsos ir galimybių, važiuotų užsidirbti.....