Į rankas pakliuvo vieno maskviečio laiškas.Perskaičiau ir pamaniau,kad verta išversti į lietuvių kalbą.
Vaikystėje mes juos rinkdavome, kolorado vabalus. Diedukas pereidavo per daržą ir atidžiai patikrindavo: ar neliko kur nors. Purkš chemija pastoviai-negelbės. Geriausias būdas tik vienas-rinkti.
Jei jie, kolorado vabalai, ims daugintis-liksi be derliaus. Todėl diedukas ir tikrino.
Dieduką mes mylėjome. Gegužės 9-ąją jis apsivilkdavo švarką su medaliais ir eidavo į demonstraciją. Ten jam kalbėdavo, kad jis didvyris, kad išgelbėjo šalį.
Diedukas linksėjo. Nu, išgelbėjau, taip!
Į buvusių policajų ir buvusių partizanų kivirčus nesikišdavo. Koks jo reikalas! Jie čia po miškus nesuprantamai bėgiojo, tai policajai persimesdavo pas partizanus, tai partizanai pas policajus: ne karas, o bli@tsvos...
Pats buvo armijoje nuo 1939 iki 1946 metų, o kariauti pradėjo nuo birželio 22 d. Su tanku T-26 traukėsi nuo sienos, o grįžo jau su T-34.
Į apdovanojimus žiūrėjo su susierzinimu-netikri. Ženkliukai kažkokie. Kiekvienais metais "vojenkomate“, švenčių proga, visiems veteranams po tokį ženkliuką išduodavo. Kartais ir buvusiems policajams kliūdavo: per 30-mėtį ar 40-mėtį...
O tikrus dieduko apdovanojimus vyriausias jo sūnus dar vaikystėje, supykęs už kažką, sumetė į krosnį. Jų diedukas turėjo nedaug, bet buvo jie patys vertingiausi. Nes gavo šiuos apdovanojimus fronte, o ne kažkokiame "vojenkomate".
Medalių vertę supratau vėliau, žiūrėdamas karo kroniką. Štai jie, laimingi didvyriai, visas karas praeitas, o ant krūtinės tik 3-4 medaliai. Tie patys, kurie brangiausi, kurių diedukas labiausiai gailėjosi. Tie, kurie sudegė krosnyje.
Kada atėjo Georgijaus juostelės mada, jis nieko nesakė. Lentelė-dalyvavimo ženklas. Vadinasi ir tu kažkokiu būdu dalyvavai kare. Ir gaunasi, kad visi tame kare buvo, ar ne? Nepritarė, bet ir nesipriešino.
Paskui diedukas numirė. O aš supratau, kad daugiau nenoriu švęsti Pergalės dienos. Nusibodo klausyti, kaip parke iš tribūnos rėkia:"Perrr-ga-lėėėė!!!Rusija rusams, Maskva-maskviečiams! Rusija-pirmyn!!!"
Belieka tik "Įvartis!" sušukti, nors su futbolu jau daug metų prastai. Prie ko čia toji Pergalė?
Apskritai, nesuprantu, ką mes švenčiame? Pergalę prieš fašizmą? O kodėl tada naciai vaikšto po Maskvą? O gal pas mus tai pergalė prieš Vokietiją? Pas dieduką buvo toks medalis ir jis taip vadinosi: „Už pergalę prieš Vokietiją“. Betgi Vokietija, pastebėjau, po to jau šimtą kartų nugalėjo ir nieko nešvenčia. Ir naciai ten nemarširuoja. Bent man, jie nei karto į akiratį tikrai nepakliuvo. O Maskvoje teko matyti.
Negaliu pamiršti humanitarinės pagalbos nuo tų pačių pralaimėjusiųjų-jie 90-aisiais kartu su visu pasauliu mums maistą rinko. O dabar mes už tai po Raudonąją aikštę tankus birzginame? Tipo, prisivalgėme sočiai, galime dabar ir pakariauti?
Net nežinau, kaip galvoti. Kažkada seniai Vokietijoje mūsų vyriausiasis sakė kalbą. Vokiškai, beje. Aš, sako, brangūs vokiečiai, kreipsiuosi į jus Gėtės ir Šilerio kalba. Na, visiems patiko, visi paplojo. Jis, vyriausiasis, ir įsijautė. Paskutiniu laiku su mumis bendrauja jau Hitlerio ir Gebelso kalba. Mane asmeniškai pavadino nacionališdaviku.Tu ką, sako, prieš, kad Krymas būtų vėl mūsų? Susinepatoginau ir sakau, kad lyg ir ne prieš...Bet kam jis, tas Krymas, mums reikalingas? Lyg ir ne mūsų buvo, ir ne nuo velionio tąjį Krymą nukėlėme, bet nuo sužeistojo. Kaip taip? Negražu juk!
Aga, sako! Tu, vadinasi, tikrai esi nacionališdavikas! (Pasakė taip prie žmonių. Nebūtų žmonių, jaučiu, būtų kitaip pavadinęs).Jis-baltoji vedančioji gervė. Vadinasi jam galima. Priprato.
Ir kalėjimo nebijo,svarbiausia,teismo sprendimus keičia, bet pats nebijo. Ir tauta už jį, beveik visa, kur spjausi-ten "ura!"
O kodėl tauta?...Leninas juos vadino masėmis. Suprato su kuo reikalą turi. Ir šalia supratinga Nadežda buvo. Kokia tauta iš masės gali būti! Masė juk vientisa: kas iš jos išsimuša, kas prieš, jie juk kaip šapeliai grikiuose- jų mažai ir atrodo kitaip. Bet likusi masė, kaip grūdas prie grūdo, nors dabar į puodą! Ir iš tikro, atrodo, supils į puodą, nors patys grikiai apie tai net neįtaria.
Atvirkščiai. Teisingai, sako, vyriausias mūsų paukštis viską daro. Nes mūsų niekas nemyli ir plius peredastai įsisiautėjo. Kur įsisiautėjo?-klausiu. Televizoriuje,-atsako man. Na čia aš sutinku, beje. Tik pamatau, kaip Kiseliovas po orą rankomis vedžioja,-tiksliai, galvoju, įsisiautėjo!
O nemyli kur?-klausiu. Atsako, kad užsienyje. Per visą perimetrą ir toliau taip pat. O aš abejoju-kad mylėti ar nemylėti reikia žinoti ką myli ar nemyli. Buvau Šiaurės Karolinoje ir pasakiau, kad aš iš Maskvos. Tada vienas vietinis gudrutis prisiminė: Maskva randasi Idaho valstijoje, o Sankt Peterburgas-Floridoje. Kaip jis manęs nekęs, jei aš visai ne iš Idaho! Jam net mylėti manęs nesigaus, na, ir pats nesileisiu. O Rusija randasi kažkur prie Aliaskos, pasakė jie. Čia jau kaip ir tiesa, nesiginčijau. Nes išgėrėme. Kaip jie gali mūsų nekęsti, jei su manimi geria?!
Man tie, kurie toliau Bobruisko nėra buvę, paaiškino, kad esu kvailas ir televizoriaus nežiūriu. Tai yra, šlaistausi po pasaulį, o esmės ir blogų kėslų nematau. Kvailas.
O televizoriuje plika akimi esmė matosi ir klastingos užmačios visur kyšo.
"Tu ką,-sako,-tiek važinėji ir niekada nematei vaikų darželio peredastams?!Na tu ir pavarai!" Bandau prisiminti. Kankinausi kankinausi, bet negalėjau prisiminti, kad kur nors būčiau matęs. Kažkoks neteisingas užsienis pas mane gaunasi.
O čia, pagaliau, ir prie Krymo priėjome. Iš visų pusių tik girdžiu apie pagrindinę bazę, apie Juodosios jūros laivyno pasididžiavimą ar apie rusų jūros šlovės miestą...
Niekaip tokios laimės chakolams nebuvo galima palikti.
Labai įdomu. Bet nesuprantama. Kame šlovė? Tame, kai tik karas, tai būtinai išguldyti tautos sulig Krymo kalnais? Ir paskui būtinai išnuomoti miestą priešui?
Nežinau, beviltiška vieta. Šitą šlovės miestą(Sevastopolį),neprieinamą mūsų tvirtovę, atrodo, tik paskutinis tinginys nebuvo paėmęs.
Nuo vaikystės paveikslas "Sevastopolio gynyba" man sukeldavo šoką. Ir dabar. Dažais, figūromis, vaizdais. Daineka žinoma-meistras. Pas jį durtuvai pagal liniuotę, jūreiviai granatas meta už trijų metrų nuo savęs, vokiečiai kaip nuo "adatos“. Ir dar galiniame plane pamuštas tankas. Aišku, kad ne mūsų. Gražu ir įspūdinga. Bet ne tiesa-nebuvo pas Manšteiną tankų, nei vieno. O tvirtovę jis paėmė, su visomis jos baterijomis ir kazematais, gamtiniais įtvirtinamais ir betoninėmis šachtomis. Mes šiems įtvirtinimas betono sunaudojome daugiau nei Dniepro hidroelektrinei, o jis ją paprasčiausiai paėmė. Už tai gavo feldmaršalą, nors net neužsiminė, kad Sevastopolis-nacistinės karinės šlovės miestas.
Nesuprantu Sevastopolio šlovės. Jei šlovė, kad ten viskas krauju užlieta-tai pas mus pusė šalies taip. O jei buvo sugalvota, kad jūrininkai savo baltomis kelnėmis žalioje žolėje geriau atrodytų, tai kitose armijose tam yra naudojami pėstininkai ir kelnes jiems žalias išduoda. Jūreivis, man rodosi, naudojamas laivyne, pagal paskirtį, o ne sausumos armijoje.
Nesuprantama ir apie garsų Juodosios jūros laivyną. Kas nors žino, kokios pergalės pas šitą laivyną buvo per visą istoriją? Gal prie Jekaterinos,kai nesugebėjo įveikti audros ir draugiškai visas laivynas pas turkus į nelaisvę pakliuvo? Sako, kad Nachimovas prie Sinopo turkus nugalėjo. Tiksliai, buvo! Tik reikia pažiūrėti, koks laivynas buvo pas Nachimova ir koks pas turkus. Palyginkime tik patrankas:716 prieš 472. Penkiasdešimt metų statė fregatas, nuplaukė į kitą krantą sutriuškinti turkus ir sugrįžo. Ir kur paskui dingo fregatos? O apie tai, kažkodėl, mažai kas kalba. Stengiasi visai neprisiminti. Nugalėjo Nachimovas ir viskas-toliau žinoti nebūtina! Nes paskui buvo negerai, netgi labai. Nuskandino admirolas savo laivus. Tiesiog prie Sevastopolio ėmė ir nuskandino. Ir davė pradžią pačiai svarbiausiai Juodosios jūros laivyno jūreivių tradicijai-čiut kas, patys skandina savo laivus, kad tik blogiau nebūtų. Nors kuolą jiems ant galvos suskaldyk: laivus į dugną, o patys į krantą.
Tradicija laikėsi ir po Nachimovo.Pavyzdžiui,per revoliuciją, didžiąją Spalio. Pusę laivų kaizeriui atidavė, pusę kažkoks mičmanas nuskandino-labai jam tas reikalas patiko. Arba paskutinį karą paimkime. Ne tą, kuris dabar, o tą, kur apie mandagumą nei užuominos nebuvo. Nors, ką reiškia: nebuvo mandagumo? Dar kaip buvo! Pavyzdžiui, kai Guderianas su kombrigu Krivošeinu 1939 metais Breste priiminėjo paradą. Tada pas mus, kaip ir pas vokiečius, mandagumas tiesiog trykšte tryško...
Paskui viskas kažkur pradingo. Jau laukiame jų Sevastopolyje, nuo jūros, kažkodėl. Niekam neatėjo į galvą, kad pas Manšteiną tik vienas torpedinis kateris. Ne tas komisarams rūpėjo, kad dar galvoti-laivyną reikėjo skandinti, kad tradicijos nenutraukti. Kas suspėjo-į Kaukazo uostus nusiplauna, kad ten prastovėti iki pat karo pabaigos, neiškišant nosies.
Paaiškinkite dabar man, kame Juodosios jūros laivyno šlovė. Būtent, kaip laivyno, o ne kaip amžino mirtininkų tiekėjo pėstininkams.
Beje, rusų jūros šlovės mieste laivus ne tik skandino, bet dar ir sprogdino. Bet čia jau ne mes-tuo, bjaurybės, užsiimdavo jau mūsų priešai. Tai linkorną "Imperatorienė Marija" susprogdins, tai linkorną "Novorosijskas", kuris anksčiau vadinosi "Giulio Cezare“. Labai patiko priešams mūsų linkornus skandinti nenugalimo laivyno štabo panosėje.
Patys ten jei ką ir susprogdinome, tai tik povandeninių laivų naikintoją "Otvažnyj" 1974 metais. Apmokymai buvo tada pas mus. Ir ėmė, taip netikėtai ir sprogo "Otvažnyj" tambūre raketos ir bombos. Ir nuskendo "Otvažnyj“, vėl žuvo žmonės. Viskas, kaip ir anksčiau.
Neseniai skaitau: "RF Juodosios jūros laivynas paskandino du savo laivus, tuo užblokuodamas Ukrainos laivynui išėjimą į atvirą jūrą". Tai, blia, galvoju, -vėl prisiminė tradicijas. Pasirodo, Juodojoje jūroje yra dar tikrų didvyrių rusų jūreivių! Ėmė ir nuskandino, o kaip kitaip laivynas priešą sustabdyti gali? Tik taip!
Pasitikėti raketomis pabijojo, patrankomis-irgi. Nežinia, kur tos raketos nuskries, o pabūklų sviediniai neaišku kieno pagaminti. Prie Nachimovo buvo viskas aišku: baterijos vadas sumokėjo užnugario karininkui, tas ir atveža sviedinius. Nesumokėjo-atleiskite, jūsų prakilnybe! Nors kokia, bet buvo sistema. O dabar neaišku, kam mokėti ir ką tau atveš. O gal atveš brokuotus ar nurašytus sviedinius. Tad skandinti laivus yra patikimiau ir saugiau. Atidarai avarinius liukus ir rūkai saulutėje, įsikabinęs stiebo viršūnę. Juk dabar į Kaukazo uostus nusiplauti nebeišeina.
Bėda viena nevaikšto. Sako, Doneckas pas mus susiruošė, nes jie rusai. Kaip jie ten rusiškai kalba-tai jau kita istorija, net neverta pradėti. Galbūt, jie ir nori pas mus. Bet, kad aš jų nenoriu tai tikrai.
Nieko prieš neturiu, jei mes prisijungtume Silikoninį Slėnį. Kartu su žmonėmis. Tuo labiau, kad mūsiškiai, kurie ten sėdi engiami Amerikos, kalba rusiškai geriau už Donecko "našyk". Ir ne tik rusiškai.
Labai gerai būtų dar prisijungti Šveicarų CERN-paimti su jų visais fizikais ir kompiuterine technika. Arba Harvardą kur nors į Kozlovką pertemti. Ir dar paimti iš Vokietijos visus jų "banus" ir kelius, ir čia mums pakloti. Tegul vokiečiai, jei tokie gudrūs, pabando su mersedesais iš Kelno į Boną per pelkes duonos pirkti pavažinėti!
Daug yra ko paimti. Liufthansos lakūnus, Anglijos jūreivius(į Juodąją jūrą),Norvegijos žvejus, Italijos dizainerius, Lietuvos pienininkus. Dar būtų gerai iš Švedijos rajoninius teismus nugvelbti. Kartu su teisėjais, nugirdyti visus ir paimti kartu su mantijomis.
Dar labai noriu prijungti Nyderlandų policininkus, Danijos administracijos valdininkus. Ir Belgijos kelių remonto darbininkus, pas kuriuos nepriimta naktį žymėti atvirą kanalizacijos liuką, įkišus ten surūdijusį metalinį vamzdį.
O Donecko rusų nenoriu-tokių pas mus daugybė. Ir Krymo rusų nenorėjau, ką jie moka, išskyrus kaip lovą išnuomoti vištidėje? Dar moka kriaukleles klijuoti vieną prie kitos, kad gautųsi "Linkėjimai iš Krymo"?
Niekaip nesuprantu, ko lysti pas kaimyną ir mokyti jį ,kaip gyventi. Tik dėl to, kad jis dabar serga?
Bet manęs niekas neklausė. Žiūriu, kas vyksta ir suprantu, kad Pergalės diena man nebus jau tokia, kokia buvo vaikystėje, kai diedukas buvo dar gyvas. Jis keturis metus šią pergalę dantis suspaudęs lipdė kančiose. Beje, kartu su tais, kuriuos Rusijos armija dabar spaudžia slapčia, be atpažinimo ženklų.
Taigi, „Ačiū diedukui už pergalę"(Spasybo diedu za pobiedu)šūkis bus dabar mano asmeninis reikalas. Nei valstybė, nei jos susikomplikavusi armija prie to nebeturi jokio sąryšio.
Ir Georgijaus juostelės automobilyje daugiau nebekabinsiu. Nes ją dabar nešioja tie, kurie slepia savo antpečius, žvaigždutes ir laipsnius. O juos pačius ten dėl lentelių pradėjo vadinti "koloradais".
Į Krymą aš tikrai nevažiuosiu-estetika lovos kampe, neaišku iš ko pagamintas šašlykas, apleistuose pliažuose skambantis „šansonas“ manęs tikrai nevilioja. Velniop tą Krymą, o Kijevas man visada patiko. Prieš du metus eilinį kartą buvau ten nuvykęs, susukau nedidelį filmuką. Gaila, bet tikriausiai, daugiau tokio Kijevo man neteks pamatyti. Negalėsiu į šį miestą žiūrėti taip, kaip anksčiau. Ir į manę ten žiūrės jau kitaip. Kaip į žmogų su Georgijaus juostele. O aš visai nenoriu būti kolorado vabalu. Bjauru. Prisimenu, kaip vaikystėje mes juos rinkome, o diedukas paskui dar kartą praeidavo per lauką, tikrindamas ar kur neliko šios bjaurybės. Nes žinojo: jei blogai nurinksi- nebus derliaus...