aura-61 rašė:

Viskas buvo gerai, ir SIODRA'i buvo priduota, bet veltėdis neatėjo į darbą ir pasakė, kad nebeis. Pranešimą atšaukiau. Tai dabar galvoju, jeigu panaikinsiu kortelę, tai sutaupysiu DS numerį.

Loreta13 rašė:
O tai kas joje blogai
Tai keiskite duomenis.
Paprastai ji suformuojama, kai užpildoma darbo sutartis.

Tininga rašė:
Nereikia taikyti MVA. Taikot VDU.

IlonaD rašė:
Ir dar gerą rašinėlį radau. Rašo abituriento tėvelis, ir leido dalintis su savo atžalomis.

Gal kiek ilgokas, bet verta paskaityti.

Turiu dvyliktoką sūnų ir matau, kad netgi jo stebėtinai stabilią psichiką ir šaltakraujišką požiūrį į mokyklinį gyvenimą pradeda klibinti iš visų pusių brukama ta stresinė egzaminų laikotarpio įtampa. O ką aš galiu padaryti? Nebent pasakyti kokią motyvuojančią kalbą, kaip koks treneris persirengimo kambaryje prieš varžybas. Tai jei reikia, o neturi tokio trenerio arba taviškis neturi laiko, gali pasiklausyti ir tu. O jeigu tavo tėvas jau ką nors sakė, tai šito geriau neskaityk. Nes savi tėvai visada kalba teisingiau negu svetimi. Juk kiekvienas vyras savo apvaisinančios ejakuliacijos metu iš karto įgyja stebuklingą galią teisingiausiai iš visų auklėti savo vaikus. Ir niekas nepaaiškins. O kalba tai tokia.

Pirmiausia turi žinoti, kad visi tie egzaminai iš tiesų yra ne tau, o visiems tiems pedagogams ir švietimo sistemos darbuotojams reikalingas renginys, kuris turi dar vieną, jau paskutinį, kartą parodyti jų svarbą ir reikšmingumą. Čia lygiai tas pats, kaip jau bausmę atlikusiam ir pro vartus į laisvę beišeinančiam kaliniui prižiūrėtojas dar kartą per kuprą pratraukia su bananu. Ir į tą paskutinį pratraukimą būna sudedamas visas likęs galios ir valdžios parodymo troškimas. Tiesiog reikia iškentėti tuos paskutinius žingsnius iki vartų.
Nereikia turėti iliuzijų, kad tie egzaminai bus kažkoks super-duper visų žinių patikrinimas ar ką ten dar gražiai apie tai kalba. Jei būtų noras patikrinti tas visas mokykloje įgytas žinias, tai žymiai paprasčiau ir objektyviau būtų surinkti visų mokykloje rašytų kontrolinių ir testų rezultatus ir padaryti jų suvestinę. Juk per tas kelias valandas tikrai neparodysi visko, ką per 12 metų išmokai. Geriausiu atveju, parodysi, kaip sugebi save kontroliuoti stresinėje situacijoje. Irgi gera savybė, bet geriausia kontroliuoti pačią situaciją taip, kad visai nereikėtų stresuoti. Gali juk bent teoriškai būti toks atvejis, kad puikiai žinai viską, išskyrus tą klausimą, kurį gausi egzamine. Man ne kartą per įvairius egzaminus taip buvo, jeigu ką. Tai juk nuo to nepasidarysi koks tai bemokslis, ar ne? Nors pagal įvertinimą kaip ir turėtum.
Todėl pati didžiausia klaida, kokią gali padaryti po tų egzaminų, tai iš tiesų pradėti jaustis ir vertinti save taip, kaip tave ten įvertino. Ir nesvarbu, ar tas įvertinimas bus blogas, ar geras. Jei gausi blogą įvertinimą, jokiu būdu nepradėk galvoti, kad iš tiesų ir esi niekam tikęs. Lygiai taip pat ir gavęs gerą įvertinimą nepradėk manyti, kad jau viską geriausiai žinai ir visi aplinkui turi pradėti rikiuotis su pilnais gėrybių pasiūlymais ir daugiau nieko gyvenime nebereikės išmokti. Beje, gyvenime kaip tik reikia mokėti, o ne žinoti. Kuo greičiau pajusi tą skirtumą, tuo geriau. O tie egzaminai kaip tik bandys įvertinti žinias, bet ne mokėjimą.
To, ką iš tiesų reikia žinoti, mokykloje niekada neišmokys. O mokykliniai įvertinimai yra svarbūs tik mokykloje. Tų visų pažymių ir balų svarba ir reikšmė išnyksta iš karto, kai užsidaro pažymius ir balus rašančios įstaigos durys už tavo nugaros. Beje, visi tie pažymiai irgi sukurti ne tau, o pedagogams, kaip papildomas jų darbo bonusas. Kadangi atlyginimas nėra įspūdingas, tai atėjusieji čia dirbti gauna dar vieną papildomą galimybę – vertinti kitus žmones. Tai, žinok, labai motyvuoja, net jeigu tie žmonės dar tik vaikai. Bet užtat įgyji galią visus juos sureitinguoti ir sudėlioti pagal gerumą, gabumą ar kitokius ten susigalvotus kriterijus. Gali juos paleisti pjautis tarpusavyje dėl aukštesnės vietos savo reitingų pakyloje arba priversti kaip nors įsiteikinėti vertintojui, kad pasigerintų tą padėtį. Gali net pabandyti tą savo sukurtą vertinimą perteikti tų vaikų tėvams. Tai reikalinga tik patiems vertintojams. Pats juk niekada nesirenki draugų pagal pažymius. Gyvenime irgi niekas jais nesidomės.
Ir todėl dar viena klaida, kurią gali padaryti - patikėti, kad tie mokytojai ir jų vertinimai turi galios nulemti tavo visą likusį gyvenimą. Jie taip norėtų manyti ir tai įteigti jums, tačiau iš tiesų nėra tokios galios, kuri pajėgtų tau neleisti likusį gyvenimą nugyventi taip, kaip tu pats norėsi. Tik jau ne kažkokios egzaminų apklausos iš mokyklinių vadovėlių kurso. O dabar, kai yra mokamos vietos specialybės studijose, tai visi tie pažymiai ir balai iš viso yra tik dėl grožio. Visai gali būti, kad savo dešimties metų po mokyklos baigimo susitikimą švęsite kokioje nors blogiausio pagal tuos mokyklos pažymius klasioko jachtoje.
Čia tik tokios baigiamosios apeigos, kurios svarbesnės jų organizatoriams, o ne dalyviams. Jie ten prisigalvojo visokių taisyklių, ceremonijų, valdiškas algas gaunantys užduočių rengėjai įrodė, kad tą algą uždirba ne veltui, stengdamiesi prikurti kuo sudėtingesnių dalykų, nes jie taip supranta gerą savo darbo atlikimą. Sugalvoti kuo sunkiau ir sudėtingiau. O tau tik reikia sudalyvauti.
Iš tiesų tai viską tu žinai. Pažiūrėk pro langą. Matai tuos visus namus iki horizonto? Tai va, gali būti tikras, kad jau dabar tu žinai daugiau, negu kokie 97% visų tuose namuose gyvenančių suaugusiųjų žmonių. Likę 3 % yra tokie pat dar per paskutines dienas besistengiantys viską iškalti dvyliktokai - moksliukai. Ir visi tie žmonės puikiausiai gyvena. Bent jau tuose gražesniuose namuose. Jeigu jau sąžiningai, tai tų egzaminų neišlaikytų netgi tie patys tavo mokytojai. Na, savo mokomą dalyką gal dar išlaikytų, ne geriausiai, žinoma, bet nėra absoliučiai jokių vilčių, kad įveiktų ką nors iš kitų dalykų. Žodžiu, čia (skirtingai nuo kokio vairavimo egzamino, kurį, taigi, ėmei ir išlaikei), tu esi net pranašesnis už tuos, kurie tave vertins. Dabar tu žinai praktiškai daugiausia per visą savo gyvenimą, toliau tik viską užmiršinėsi, ką dabar moki, ir gilinsiesi tik į kažkokias tikrai svarbias tau sritis. Daug žinosi – greit supyksi.
Žodžiu, per daug nesureikšmink to, kas čia dabar vyksta ir galiausiai pagalvok taip – esi mano mylimiausias palikuonis, kuris niekada čia nebus vertinamas pagal kažkokius svetimų žmonių parašytus pažymius, ir šiuose namuose visada galėsi gyventi taip, kaip esi dabar įpratęs, tik pamokų nebereikės ruošti. Čia visada rasi ir pastogę, ir maistą. Viskas, ką tu toliau gali padaryti, tai tik dar labiau pasigerinti tą savo gyvenimą. Tavo kelias – tik į kalną. Nes, kol aš esu, blogiau nebus. Todėl nueik ir ramiai padaryk, ką ten turi padaryti, kad pabaigtum šį etapą. Paskaityk klausimą, parašyk atsakymą. Nežinai atsakymo – nupiešk pimpalą. Bent jau įdomiau bus prisiminti tą gyvenimo laikotarpį ir turėsi pardavimus didinančių pikantiškų detalių, kai ateityje išleidinės tavo biografiją. Sėkmės tau gyvenime, o egzai - tai tik nedidelė ir tikrai ne pati sudėtingiausia kliūtis ant to gyvenimo kelio. Viskas bus gerai, tu viską gali, juk turi pusę mano genų, galų gale!