Kaip priversti pavaldinius gerbti vadova?

Pritariu tau, Ajonda. ish tiesu ne taip suformulavau.

Žinot nekada nereikia kaltinti aplinkos ji nekalta o kaltas tas žmogus kuris nemoka prie jos prisitaikyti.

1. Klausinėjimas (žiūrint aišku kaip klausinėjama) dar niekam nepakenkė. Jei klausiama ir domimasi specifinės, tai sričiai, kur naujai pradėjot vadovaut, infomacijos, tai apie jokį pagarbos sumažėjimą net kalbos būt negali. Jei aš įsidarbinsiu vyr. buhe firmoje, kurios specifika ryškiai skirsis nuo tos, kur dirbu dabar, be abejo, ir klausinėsiu, ir informacijos reikalausiu. Bet... jeigu aš pradėsiu klausinėti kas yra Debetas, o kas Kreditas, tada jo....tada apie pagarbą kalbėt būtų sunku.
2. Susigyvenę... Nu jo, čia išoriškai gal ir susigyvenę. Išorinė ramybė ir darna dažnai slepia didžiules "povandenines sroves". Gal tas kolektyvas ir "susigyveno", nes pajuto "pavojų"- naują vadą (nes supraskit, jie jūsų taip pat bijo, nes nepažįsta)? Ir šaltumas taip pat gali būti elementari apsauginė reakcija. Todėl į tą "susigyvenimą" nereikia kreipt dėmesio. Dirbt ramiai, profesionaliai ir viskas. Kai kažką įrodysit savo darbu, tada ir pagarba savaime ateis. Buvo ir man tokia situacija, atėjau į "susigyvenusį" kolektyvą, tiesą priėmė taip- į akis šypsojosi, o už akių... Svarbiausia, išmokt perdaug neimt į plaučius, nors gal ir sunku. Kitiems patarimus dalinti visada labai lengva...
3."Prisirašyt", išgert buteliuką.... nu nežinau. Gal kada, bet ne nuo to pradėt. Aš asmeniškai padariau didžiulę klaidą- prisileidau savo moteriškes "per arti", dabar kartais būna sunku. Išlaikyt distanciją - tai menas, kurio, beje, ir man reikia išmokt. Nes per didelis suartėjimas neduoda nieko gero.

Svarbiausia- nebijot, žinokit, kad jūsų taip pat bijo Ramiai dirbt, nebijot pareikalaut (bet teisingai, o ne tik norint įrodyt savo viršenybę)ir viskas bus Ok

Aukso žodžiai - prisileidus per arti tampa sunku dirbti, pati tai patyriau. Tikrai reikia stengtis išlaikyti distanciją.

Bet koks turi buti vadovas jeigu darbuotajai jam ant galvos lipa, tuo viskas ir pasakyta

Kontra klausimas - o kaip priversti vadovą gerbti savo pavaldinius?

Jei vadovas negerbia savo pavaldiniu, tai tikrai niekados nesulauks pagarbos ir is pavaldiniu. Jei jis pats nesiskaito su jais, jei nesiklauso ju nuomones ir t.t., tai ir jo nesiklausys, negerbs. Galu gale manau, kad toks zmogus net nevertas buti vadovu.

Beje, juokingas klausimas. Kaip galima priversti daryti ką nors? Pvz, įsimylėti ką nors...Nusišauk su durų rankena.Įsakyk, gal kas užkibs. Analogija su pagarba.Kaip šauksi, taip ir atsilieps.A ne?

Linda, aš tau pritariu Prievartos negali būti. Myli arba nemyli. Gerbi ar negerbi.Viskas. O jei santykiuose kažkas ne taip, priežasčių reikia ieškoti savyje... Būtų idealu, jei pasaulį keistume, keisdamiesi patys.

Ulita, teisingai, apie prievartą kalbos būt negali. Keisti pasaulį keičiantis patiems - taip, tai labai gražios ir aukštos frazės; bet ir taip kiekvienas žmogus keičiasi (gyvenimas ir jo patirtis verčia)- gyveni ir progresuoji arba atvirkščiai, čia jau kaip kam... Bet, matai, pastebėjau, kad dažniausiai žmonės labai mėgsta primygtinai siūlyt kitam žmogui keistis, įsivaizduodami, kad tai, koks jų įsivaizdavimu tas žmogus turi būti, tai jau ir bus teisinga. Tuo labai abejoju. Visi skirtingi, visi su savo charakteriais, savo pagaliau temperamentais. Vienas tiesus iki negalėjimo (ir maždaug gali numatyt, ko iš jo gali laukt), kitas švelnus ir lipšnus , bet kai jau "išlenda" tikras veidas, tai tik spėk slėptis. Ir vat kas kam yra geriau, čia jau kiekvieno vidinis reikalas, čia jau kaip kam patinka.
Ir net kai kuriose žinutėse pajutau kaltinimą tam žmogui, kad jis kažkoks "ne toks", iš kur mums žinot? Gal žmogus labai drovus, gal tikrai nežino kaip pasielgt, jei jau prašo patarimų. Gal tikrai "ne į savo lėkštę" atsisėdo ir dabar pergyvena (būna juk, priimi pasiūlymą, manai, kad taip bus geriau, net oro pilis statyt pradedi, o kai su realybe susidūri, pamatai, kad viskas biški sudėtingiau). O dabar gal jau ir išeities nebeturi, juk nepaiimsi ir nemesi visko. Galbūt priėmęs pasiūlymą atsisakė kažko... Visko būna. Taip kad žiūrėt tik "iš vieno kampo" visada labai pavojinga.
Taip kad, Neoli, PRIVERST gerbt nieko negali, bet stengtis PELNYT pagarbą- tai jau tik TAVo rankose.

Dalia, pagrindinė mano mintis buvo - turime mažiau auklėti ir stengtis pakeisti kitus, daugiau save. Ne verkti kad manęs negerbia ar nemyli, bet paanalizuoti, kodėl manęs negerbia ar nemyli.... O vadovavimas - menas. Vadovu gimstama, ir labai retai tampama. Proto gali įgauti mokydamasis, skaitydamas knygas, specialią literatūrą, o va išmintis - ją atsineši ar neatsineši gimdamas...
Dalia, tikrai nemoku kalbėti aukštom frazėm Čia labai paprasti dalykai.

Labai pritariu minčiai, kad vadovauti menas ir ne kiekvienas gali. O ką daryti, jei kartais tiesiog turi vadovauti, nors visai to nenori ir jauti, kad tas sugebėjimas nėra tau duotas iš aukščiau? Sunku ką nors padaryti jau esamame kolektyve, naujame galima pamėginti surinkti tokią komandą, kuri supras tave ir padės tau dirbti, net suprasdama, kad nesi gimęs vadovavimui. Na, čia mano nuomonė, pas mus mes vienas kitam tiesiog paprastai žmogiškai patinkame, o jau paskui žiūrime ką galime padaryti bendram labui. Žmones rinkome ne ypatingus profus, o paprastus, bet norinčius ir galinčius normaliai dirbti. Visi vienodi, gal todėl ir nėra jokių tokių mandrų santykių.

Blogai. Man irgi tas neduota Su nekokiom emocijom prisimenu laikus, kai tarybiniame ūkyje vadovavau 10 buhalterių kolektyvui... Irgi buvau priversta... Nors stengdavomės kalbėtis apie problemas, bet visko buvo, ypač kai moteriškas kolektyvas... Sunku išlaviruoti tarp kiekvieno norų ir pareigų.

L. pažįstama situacija..
..šiaip skaitant visas ankstesnes mintis norisi papildyti, kad VISIEMS GERAS vis tiek NEBŪSI! Tad svarbu turėti/žinoti tikslą, ir jam pasiekt susirinkti kuo didesnę komandą bendraminčių.. O konstruktyvi kritika gali būt ir naudinga

Be reikalo įsižeidei, Ulita. Aš tikrai su daug kuo sutinku. Aš asmeniškai, daug galvojau apie tą "keist save". Ir žinai, priėjau išvados, kad neįmanoma pakeist savęs (prigimties), to ir nereikia. Ką reiškia "keist"? Atsisakyt kažkokių įpročių ir kitus erzinančių ydų (gal jos ir tave patį kartais erzina)? Bet ar tai bus pasikeitimas? Nemanau. Tai gal bus prisitaikymas, pagarbos pademonstravimas, ne daugiau.
Ir ar tikrai reikia keist, t.y. "laužt" save? Jei kažkam tu toks nepatinki, bandysi kažką radikaliai nulaužt savyje (norėdamas įtikti, bet nuo to tikrai netapęs laimingesnis), o po to atsiras toks, kuriam kaip tik patiks tai, ką tu jau "nulaužei, kas tada? Vėl "grot plokštelę" per naują? Todėl mano nuomonė, kad pasiūlymai pasikeist yra tik frazės, kad žmogaus prigimties nepakeisi. O paanalizuot save, susitaikyt su savim (su tuo tikrai sutinku), tikrai, kad reikia. Ir manau, kad labiausiai gerbtinas tas žmogus, kuris yra susitaikęs su savimi. Toks paprastai turi principus ir jų neišduoda.
O kad vadovais gimstama- sutinku visu šimtu. Bet vat man nelabai sekėsi sutikt ir "'gimusį" ir išmintingą, na nebent "Stiliuje" paskaityt apie tokius ir tokias.
Todėl manau, kad visiems kitiems, nieko nepadarysi, reikia ir literatūros paskaitinėt, ir "nemokamais patarimais", ir savo kartais karčia patirtimi pasivadovauti. "Visiems geras nebūsi"- labai teisinga frazė. O vadovui ir nereikia būt labai geram, jam tereikia būti nuosekliam ir, priimant sprendimą, būti teisingam. O to, tikrai gali išmokt ir "negimę" jais.
Čia tik mano nuomonė