Teko padirbėti nedidukėje lietuviškoje audito įmonėje. Anapus skambaus vardo "auditas" pluša jaunimas aukojantys savo nedaug apmokamą darbo laiką vardan būsimo titulo "auditorius" arba tie, kurie dar nepribrendę dideliai vyr. buhalterio atsakomybei. Auditorius maximum gali iš savo kompanijos darbuotojų išauginti vieną žmogų, kuriam galėtų suteikti viltį kažkada tapti partneriu. Toks žmogus turi turėti tam tikrų neprofesinių savybių. Auditoriai velniškai bijo konkurencijos. Todėl dažniausiai tokiose mažose įmonėse dirbama iki tam tikros ribos.
Visgi norint tapti buhalteriu-asmenybe reikia ambicingai siekti visko pačiam. Nesiduoti lipdomiems. Na nebent studentiškame suole.
Verslo visuomenė gerbia labiau tuos buhalterius, kurie ima šiek tiek daugiau, nei sugeba iš tikrųjų. Paradoksalu? O kaip jūs žiūrite į žmogų, kuris save vertina mažiau? Aš asmeniškai - nepatikliai. Nes tai - minimalizmo apraiška, silpnos ambicijos.
Buhalterio profesija, be abejonės prestižiškėja. Argumentas - vis daugiau vyrų tampa buhalteriais. Ko anksčiau - prieš kokį dešimtmetį nesijautė. Apie tarybinius laikus nėra ko ir kalbėti. Buhalterijoje atsirado įdomumo, filosofijos, nors "moteriškas" požiūris į apskaitą yra stipriai įaugęs - be standartų dažnai ne iš vietos. Mums vyrams labiau reikia laisvės minčiai.
Visgi buhalteriją sukūrė vyrija.
Moterys įsileiskit vyrus atgal į savo kastą.
Taip bus sveikiau visuomenei. Vyrai buhalteriai nesipigina.