Padiskutuokim: Pasitikėjimas

Pritariu nieko_sau. Mano sefas pats renka savo slaptažodžius pavedimams, nusprendžia, kam mokėti, aš tik pateikiu skolų sąrašus, primenu būtinus mokėjimus. Ant visų ataskaitų pasirašo be kalbų. Jaučiu, kad iš esmės manimi pasitiki, o užsikrauti pilną atsakomybę nenorėčiau. Vis dėlto per 10 darbo metų arba turi pasitikėti, arba ieškoti kito darbuotojo.

Savo direktoriumi kolkas pasitikiu,bet, kaip sako rusai, ,,doveriaj, no proveriaj".O štai dėl ,,šviesaus rytojaus", ko gero, niekas negali būti garantuotas.Galima ir per keletą minučių papulti į baisią situaciją,ir sugrius pasitikėjimas kaip kortų namelis.

Visi rašė apie vieną šefa. Ką daryti kai ant galvos du ir abu akcininkai , ir akcijos polygiai. Kai pradėjau dirbti jų santykiai buvo geri tarpusavyje. Tai buvo gerai ir man. Manimi pasitikėjo abu. Po keletą metų pradėjo tarusavyje nesutarti, vienas prašo vieno , kitas prašo kito ir neduok dievę tik nepasakyk anam. O tai buvo laikas. Bet buhalteris kantrus žmogus-atlaikiau. Jau metai jie išsiskyrė, mane verbavo abu.Pasilikau dirbti pas tą, kurio patiko žmogiškosios vertybės, su abiem buvai pradirbusi 5 metus.Ir dabar yra labai gerai pats direktorius, pats akcininkas visi sprendimai jo.Visį įmonės dirbantieji yra vertinami ir visais pasitikima, mano nuomonės yra klausoma, manimi pasitikima, bet aš jam visada primenu, kad aklai negalima pasitikėti.

Kišu trigrašį.
Verslas - komandinis žaidimas.
O buchas su diriku - komanda.
"Ja pju bokal za tech kto v more,
kto deržit šturval...
taram baram...,
I v radosti i v gore".

už buchus , kuriais galima pasitikėti.
ooops.Šeštadieninis ekspromtas.

Aš irgi dirbu vienoje komandoje su akcininkais. Tuo pačiu jie mano vadovai : direktorius ir finansų direktorius. Kol kas pasitikim vieni kitais, taip jau 7 metai. Svarbiausia dirbam kiekvienas savo darbą, esant reikalui - tariamės. Tai ir vadinu pasitikėjimu.

Papildau: ir taip stengiuosi dirbti visą gyvenimą. Prisimenu trumpai dirbau vienam aukštaitijos kolūky pas pirmininką sporto entuziastą. Tinklinis ir žirgai buvo garsūs respublikoje. O apskaita... Nei vienas skaičius statistinėse ataskaitose netiko su faktu. Tą patį galiu pasakyti ir apie jo žiaurų charakterį. O pirmininkas neturėdavo laiko nei parašams, nei pokalbiams. Bet nekonfliktavau, viską derindavau su ekonomiste direktoriene, o progai pasitaikius išėjau į normalų t ūkį. Mano nuomonė: jei dirbi, privalai derintis, nes dirbi kolektyve. Jei nesigauna, privalai išeiti...

Mano šefai trys. Visi akcininkai, visi direktoriai. Dabar ta situacija kai jie pradėjo nusutarti... Kiek teko girdėti, Lietuvoje tai tampa klasikine situacija. Jie manim tiki, aš jais nelabai Tiesiog jaučiu šiokią tokią moralinę skolą šiems žmonėms (šioje firmoje užaugau kaip buhalterė, sudarytos l.geros sąlygos tobulėti ir dar daug +), tad pažadėjau sau būti su jais "iki galo" ir savo darbą atlikti kuo geriau. Nesiruošiu palaikyti nei vieno. Neaišku ar pavyks.
Žmonėms su silpnesnėm smegenėlėm turi įtakos požiūris "aš turiu savo verslą", "aš turiu pinigų". Tai juos pakeičia. Aš visų jų labai nemėgstu

Ir man buvo absoliučiai tokia pati istorija. Vienas iš dviejų savininkų buvo senas pažįstamas, geros draugės vyras, kuris mane ir buvo pakvietęs pas juos dirbti. Bet likau dirbti pas "svetimą" savininką. Iš pradžių jis lyg ir ne visai pasitikėjo, nes žinojo, kad bendrauju ir su "priešu" (skyrėsi piktuoju). Bet dabar viskas gerai. Išvada - nekurk verslo net ir su geriausiu draugu ar gimine.

DaivaP rašė:
Žmonėms su silpnesnėm smegenėlėm turi įtakos požiūris "aš turiu savo verslą", "aš turiu pinigų". Tai juos pakeičia.
Koks tikslus pastebėjimas:).

Помните, если босс на вас наезжает, то вам нужно напрячь 42 мышцы, чтобы нахмуриться, и только 4, чтобы распрямить средний палец!

Jofky,
ar ta nauja darbuotoja- šefo meilužė? Ar šiaip moteriškė, kuri turi divo dovaną greitai įgyti žmonių pasitikėjimą?

Na, jei iš tikro yra taip, kaip rašai - faktas- šefas baudžia pats save. Už kokias nors praeities nuodėmes...