Ar ant Jūsų rėkia vadovai?

ko tikrai nepernešu tai keikūnų. negerbiu, man jie tiesiog šlykštūs
net dabar rašant purto, fu
taigi, kol kolegos, ponai direktoriai ir savininkai nesikeikia- viskas ok, mes gi tik žmonės..

kodel man atrodo, kad edwardas- is ateities (g.) ?

n adirbau firmoj kur direktoriai rekdavo nuo ryto iki vakaro nieko pripratau, bet dabar tinis sefas nu nezinau nieko nerekia bet nuolat vis ka nors uzmetineja ir tokias nesamones, uh ji stiesiog bijo balsa pakelti, beje as atejau dirbti kaip elvyros pasakojime buvusi buhaltere suzinojo kad nebedirbs is skelbimo laikrastyje :) ieinu i kabineta o jis jai mane pristato musu naujoji buhaltere rasyk pareiskima , nereke ne :)
tia vot net neznaukada man tiap nutiks, geriau jau rektu :)

Ni figa, Edvardai, ant manęs nerėkia, tik akys jam pradeda vartytis, bet nerėkia nė trupučiuko. Geras, geras, nerėksnys...

Man teko dirbti tokiojel firmoje, kur dirikas nusižiūrėdavo "žaibolaidį" savo rėkimams, nesvarbu teisingai ar be reikalo. Taigi tokiu jo žaibolaidžiu tapau aš. Nekreipti dėmesio neįmanoma buvo, nes pastoviai lįsdavo į akis ir neleisdavo net prasižioti apsiginti. Kentėjau metus dėl gero atlyginimo, bet galiausiai papuoliau į ligoninę dėl stresų. Jei esi stiprių nervų ir tau į viską nusispjauti - gali toliau dirbti, jei ne - ieškokis kito darbo jau dabar.

Nerėkia, bet mėgsta pasakyti, kad buhalterio darbas tai niekis. Atset svarbu yra žmonėms duoti darbo.
Tokiu atveju, kartais atrodo geriau aprėktu. Tada gal turėtumei šansą atsikirsti...

Negaliu dirbti ten, kur apšaukti ne už ką žmogų - įprasta. Tai reiškia, kad tas kuris rekia visiškai negerbia kitų (išskyrus jei tam yra pagrindas) tai kaip gi tada dirbti? Teko ir man dirbti su dirike-isterike. Svarbiausia, kai jai viskas lyg gerai - tai normali moteriškė: ir paplepėt buvo galima ir šiaip net draugiškai pabendrauti (teko į komandiruotes važiuoti). Bet kartais kaip užeidavo kaip čia kas rašė - iki pabalimo rėkė ant visų: tuomet visi budavo vagys, tinginiai ir kt.; mes net susimastydavome, kad panašu į paranoją. Svarbiausia, kad tuo rėkimu pati sau labiausiai ir kenkė: išškoko visokių auglių dėl nervų, pastoviai gėrė visokius raminančius, nelegaliai pirktus (ant tiek stiprus). Žodžiu, aš pagalvojau, kad kokio velnio ir aš turiu aukoti savo sveikatą ir nervus, net dėl pinigų nebuvo gaila: sveikata ir savigarba-brangiau. Ir išėjau. Po pusmečio kvetėsi atgal. Bet ne...dudki.
Dar truputi: mane be galo erzina žmonės, kurie paaiškindami savo tarkim rėkimą sako: "vat toks mano būdas ir nieko negaliu padaryti". Atsiprašau, bet tai nesąmonė: mes dėl to ir ęsame suaugę, veiksnūs ir teisnūs, kad TURIMĖ kontroliuoti save. O tai, kad kažkas mat turi daugiau pinigu, nesuteikia jam teisės elgtis kitaip.

Man irgi atrodo, kad jei rėkia, tai jau žemiausias lygis. O jei dar nėra už ką.

O kaip jūs patartumėt išvengti konfliktų, jei šefas yra ir šeimos galva.
Tai kartais dėl šventos ramybės tenka ir patylėti. Iš darbo gali išeiti, o iš namų ne visada.

Gal tokiu atveju vertėtų kitą darbą susirasti. Jei geras šefas, bent jau darbe ramiau bus. Ir namuose lengviau, kai nereikia 28 val. per parą kartu būti

Jo manau nieko gero, kad saukia...Jei saukia ant visu - vadinas jam reikia pasigyditi, ojei - ant taves, vadinas kazka padarei nagarai...o gal as neteisi....

Taip aš irgi galvoju.Jau ir žygių ėmiausi. Tik dar nežinau, kaip bus toliau. Kolkas tyli . Gal prieš audrą.
Blogai, kai verslas ir namai susimaišo į vieną krūvą.

Ant manęs nerėkia - ir niekada nerėkė. Ir nesako, kad buhalterio darbas niekis. Ne visada rėkiantis vadovas yra žemas lygis. Tai tiesiog emocinė būsena, kurią itin emocingas žmogus ne visada pajėgus suvaldyti. Tuomet jam reikia tiesiog padėti. Kaip? Tai individualu. Vienam užtenka nusišypsoti, į kitą nekreipti dėmesio - tiesiog nereaguoti, trečio reikia paklausti, kuom žmona nuskriaudė. Reikia rasti savotišką priėjimą, ir ateityje išvengsite tokių nemalonumų. Na, o tas, kuriam tai nepadės - tada tikrai žemas lygis, kad nemoka įvertinti buhalterio pastangų susidoroti su jo emocijomis.

[/b]Nejaugi tikrai manote, kad kokia nors klaida darbe duoda teisę rėkti ant kito žmogaus? Aš taip tikrai nemanau.

Na,čia paskaitinėjus,peršasi išvada,kad Lietuvoje šefai vieni isterikai...Na nejaugi nei vieno nėra protingai išreiškiančių savo pastebėjimus? Mane tai žymiai labiau veikia,kada žmogus ramiu tonu pasako ko iš manęs reikalauja...Tuomet taip nepatogu pačiai,kad kažko neįvykdžiau...O kai rėkia-belieka pirštu prie smilkinio pasukinėti...

Aišku yra, tiesiog čia tema tokia apie rėksnius. Mano vadovai beveik visi buvo ir yra labai korektiški. Tikrai, jei ką pražioplini, taip nemalonu pasidaro. Kartais pagalvoju - rėktų, pradėčiau gintis. Bet bendrai, tai malonu, kai gali pas vodovą eiti be jokios baimės, tartis visais klausimais, diskutuoti. manau, kad man sekasi su vadais. Arba aš labai gera

Geriau atidarom naują temą.

KOKS GERAS MANO ŠEFAS.

Ko gero,visi čia pasisakiusieji dabar turi puikią galimybę pasvarstyti apie gerąsias savo šefo savybes Pvz.mano šefas kartais vaišina saldainiais,sausainiais

nebijok suns lojancio, bijok tyliai ikast bandancio

Gal tavo šefas senelis šaltis

Mano direktoriai rėkiantys ir paranoiški, bet pritariu Loretai, kad reikia prieiti individualiai. Vienam užtenka nusišypsoti, į kitą nekreipti dėmesio - tiesiog nereaguoti, trečio reikia paklausti, kuom žmona nuskriaudė arba paklausti : gal vienas miegojo, kad toks piktas