Ar lengva buhalteriams pakeisti darbą ?

Blogai, aišku, žioplumas, bet ir labai kietam buhui pasitaiko tokių dalykų, pvz kokią pažymą su klaida visam kolektyvui išdavė.Tai ką, jau jis bus koks tai labai blogas?
Supras ką tu sugebi tik ką nors raukiantis toj srity, o ne kokia 9 klases baigusi pardavėja-konsultantė, ir varys ji ant tavęs, kad nemoki kasos aparatu dirbti.

O kam to supratimo laukti
Jau kalbėjome - reik mokėti save parodyti
O kaip reikia parodyti - tai jau nuomonių įvairiausių visokiausių
Va pvz. prosas savo taip ir neužbaigė..., nes jo manymu sekretorės susipyko, nes buhalterės - sexualesnės...

Nesakau, kad reik laukt.Tiesiog reikia nusipjaut ką apie tavo sugebėjimus galvoja kokia sekretutė,įtariu žvilgsniu nužiūrėdama buhą, 4a val išvažiuojantį į sodrą, o lygį rodyti atėjus tikrintojams ar kolegoms.
Turiu tokią mokytoją, jai jau apie 60, iš jų gal 35 buhalteriauja, ir sąskaitų planų n pakeitė, labai imli naujovėms moteriškė.Ankščiau, vos kilus kokiems neaiškumams, vis su ja konsultavausi.Dabar gi ir ji manęs kartais ko klausia.Vat toks įvertinimas malonus labai yra.

O tai nelengva darbą pakeisti turėtų būti dėl ko?
ar kad buhalteriai apskritai kaip žmonės stagnatiški
ar kad buhalteriam darbo mažai (maža paklausa)?

Kalbant apie save, tai man sunkiau yra tas I-as variantas.Kai padirbi tame pačiame darbe daugiau nei 5 metus, kai viskas bėga tokia sena vaga, žinai kas kur padėta, kam mokėti, kas palauks, kažkaip sunku išeiti į kitą darbą, ypač jei ten gerumas siūlomas tik perspektyvoje, maždaug pažiūrėsim ko moki, o tada-po kelių mėnesių algą kelsim dvigubai.
Iš tikro tai esu pražioplinus vieną labai rimtą pasiūlymą,-vis negalėjau apsispręst išeit, laužiausi kaip kokia...Galutiniame rezultate susirado kitą, nors tikrai labiau norėjo,kad aš dirbčiau.
Tai vat ir dirbi, kartais atrodo,kad visai neblogai turi, kartais jautiesi neįvertinta.
Manyčiau, neverta vienoj vietoj užsisėdėt ilgai, tuomet ir galva šviesesnė, ir ne taip baisu keisti tuos darbus.

Esu linkusi išvis visko bijoti - tačiau visvien einu, darau, ieškau, atrandu, keičiu arba lieku - tiesiog pasirenku ir veikiu
bijoti - normalu (t.y. dauguma bijo, o gal net ir visi), bet juk reikia kažką daryti

Taigi, kad reikia.Tik visokie įsipareigojimai-bankams, draudimams, kitiems imams ima ir sulaiko.Dar priedo ir vyras ką tik darbą pakeitė, neaišku kaip ten bus.Tai va ir kabi taip tarp dangaus ir žemės, tarp noriu ir negaliu, o gal noriu, bet bijau.
Malonu sužinot, kad ne man vienai baisu keisti, tik va vieni drąsesni, kiti kantresni,be to, kartais juk būna kad ir nuo vilko, ant meškos.

Man gyvenime - kaip galvoju - taip ir būna
jei laabai bijau ir pradedu abejoti - tai ir papuolu nuo vilko ant meškos arba išvis jokio šanso pasikeitimams,
o jei tikiuosi geriausio ir galvoju, kad bet kokiu atveju rasiu sprendimą, kad permainos į gerą - tai taip ir būna, jei ne ryt, tai po metų taip ir būna
gal laiko klausimas

Nu, remiantis jūsų asmenine patirtim ir bandant ją sau pritaikyti, gal ir aš visai prastą galimybę praradau, nes kamavo kažkokia bloga nuojauta ir labai jau dodelę dalį atlygio norėjo"vokelyje" mokėti.
O šiaip tai turbūt, kas ieško, tas ir randa, o kas tik mataruoja kojom ir verkia ojoj kaip man blogai, tau gerai ir koks aš aplamai nelaimingas, tai ir mataruoja tomis kojomis, kol galų gale būna išmestas(atleistas) už dėl mataravimo nepadarytus darbus.

Atsiminiau epizodą iš darbo paieškų

. ..ai, žadėjau pradėt rašyt, tik pagalvojau, kad laabai jau ilga istorija

Turėjau Karčią patirtį šiuo klausimu.Dirbau ,nors Žinojau,kad man čia ne vieta(per didelis krūvis vienam žmogui),bet dirbau ...kol susirado kitą buhalterę.
Dabar visoms sakau,kad jei jauti,kad darbas ne tau,tikrai Neabejok,ieškok kito,kur jausiesi reikalinga ir Žinosi,kad viskas pas tave ataskaitose OK,kad spėji viską laiku ,o ne vis vysiesi Laiką.

Ir kai jau pavysi, tave pakeis kita.
Iš tikro juk nėra stebuklų, kad vienas nepaveža, o kitam žiū ir pablevyzgot laiko lieka.
Kažkokia siaura riba yra tarp to nespėju ir nepavežu, tik kai jau antrasis ima viršų, reikia tept slides, nes bus bėdos.

Ką turite minty?

Būna tokių buhalterių, kurie veža tiek kiek jiems krauna, atsiranda intrastatas-padarysiu, statistikos padaugėja-padarysiu, kadrus sutvarkysiu ir dar atliktų darbų aktus parašysiu.
Nervina juos juodai tie darbai, bet jie tik kolegom skundžiasi kaip visi krauna darbus ir kaip sunku.
Galų gale ir šefai pamato, kad niekas iki galo nepadaryta, nėra nurašymų dar už praeitus metus, iš mokesčių koks raštas ateina, kad PVM deklaracija nepateikta.Tyliai pradeda ieškoti kito buho, aišku randa.
Išsikviečia ant kilimėlio senąjį, pasako, kad atleisim, darbai nepadaryti, kitą, geresnį radom.Tuomet teisinasi senasis, kad nespėja, tik tuomet šefai iš jo tai išgirsta pirmą kartą, bet jau post factum.
Ir ką, naujasis gauna didesnę algą, nepildo intrastato-samdo firmą, atsiranda administratorius, atsakingas už kadrus, sąmatininkas.Visi laimingi, išskyrus tą atleistąjį buhalterį, kurio nieks neįvertino ir nesuprato, o jis pats pasiskųsti nematė reikalo.
Išsiplėčiau labai, bet ar tai jau nėra ir jums kažkur girdėta istorija?

Čia tipo ta pačia tema, kad bijo eiti žmonės prašyti didesnio atlyginimo?

kitaip: "Kiek uždirba buhalteris?"

Manau, kad jeigu darbo krūvis nepakeliamas, tai ir atlyginimo didinimas nieko nepadėtų.Dažnai galvojama, kad savininkai turėtų patys matyti kiek yra darbų ir n"nuimtų" jų dalį nuo buho pečių.
Prieš mane įmonėje dirbo buhalterė, kuri nuolat skundėsi, kad kokia nesąmonė dirbti, kad nenuperka jai Pragmos pakeitimų anei į kursus neleidžia.Bet skundėsi bendradarbiams, ne direktoriui.
Aš pasidariau prieše Nr.1, kai nuėjau pas diriką, pasakiau kokia situacija, ir jau po kelių dienų buvo ir pakeitimai, ir seminarai, ir konsultantas pakviestas kai reikėjo.
Čia norėjau pasakyti, kad pas sefus ne tik algų prašyt reik, bet jei darbų iki kaklo, jis irgi turi tai žinoti.Ne visi supranta, kad tu po darbo pasilieki ne savo malonumui.

Vat ir as atsistojau ant darbo keitimo skardzio, padaviau pareiskima, bosas liepe pagalvot. Tai vat ir galvoju, darbu aisku daug, bet kaip ne kaip speju, kolektyvas ir ciki. Labiausiai ismusa is veziu boso "namu darbeliai", kurie toli grazu kartais buna ne mano kompetencijos.... Ir alga...kazkaip paskatinimo norisi, viskas brangsta, o alga ta pati. Tad ir pasakiau jam, del netesioginiu savo darbu ir paprasiau kad alga pakeltu. Tai dabar sake 2 savaites galvos. Kazkaip i galva lenta mintys, kad jei tiek galvoja, vadinasi, kaip darbuotojo jis manes nevertina. Nu yra ir dar vienas variantas: kuo ilgiau galvosiu, tuo rimtesnis atrodysiu ir kiekvienas manes cia su pareiskimu nepagasdins

Arba galvoja per tą laiką naują darbuotoją susirasti....

Lauryte, tegul jis galvoja ką nori. Svarbu, kad jūs turit savo tvirtą poziciją ir jos laikykites. Neleiskit šefui suabejoti jūsų ketinimų rimtumu.