Finval rašė:
O aš šiais metais pirmą kartą gyvenime išėjau iš darbo neperdavus buhalterijos
Vadovams tai nerūpėjo. Apie išėjimą įspėjau prieš 1,5 mėnesio. Vieną kartą nuvažiavau praėjus pusė mėnesio nes nebuvo kam algų skaičiuot ir sodrai perduot, po to dar pabuvau gera ir ir PVM perdaviau (apskaitos įmonė atsirado tik po 1,5 mėn. po mano išėjimo). Manot įvertino? Nifiga. Praėjo jau 4 mėn. po išėjimo, bet iki šiol nesulaukiu galutinio atsiskaitymo. Bet padažnėjo reikalavimai perduot buhalteriją. O kodėl turėčiau? Aš negaliu iš kito darbo lakstyt tada kai jiems patogu.
P.S. Jaučiuosi šūdinai, nes niekada taip nesielgiau. Visos buhalterijos būdavo iki smulkmenų perduotos, net išaiškinti visi įmonės niuansai.
Nesijauskite šūdinai. Prieš gerus metus analogiškai pasielgiau ir aš. Nes, kai įteikiau prašymą vadovui dėl atleidimo, laikydamasi visų terminų, jis buvo ignoruojamas. Iš pradžių buvo manoma kad aš tokiu būdu noriu pasikelti darbo užmokestį, po to buvo bandoma ieškoti kažkokių kitų sąmokslo teorijų. Dar po kelių dienų buvo man pasiūlyta su jais dirbti pusvelčiui kaip juridiniam asmeniui, po to buvo bandoma visgi išsiaiškinti kodėl aš taip nusprendžiau, gal išsigandau buhalterio profesionalo egzaminų ir t.t. Buvo bandoma per vadovui itin lojalius asmenis mane paveikti o kartu ir pašnipinėti. Žodžiu, cirkas be pinigų. O aš dirbau savo darbą ir laukiau iš direktoriaus įsakymo dėl buhalterijos perdavimo. Laukiau kad gal bent jau pristatys man žmogų kuris perims mano darbą ir kuriam jį su visomis smulkmenomis perduosiu kad ir be įsakymo bet bent jau pasirašysime tarpusavyje perdavimo-priėmimo aktą. Nesulaukiau. Atėjo mano paskutinė darbo diena. Pasiskaičiavau darbo užmokestį. Įsiforminau atleidimą. Užrakinau seifą. Ir pasakiusi vadovui "viso gero" išėjau. Niekas nė mur mur... O po kelių dienų prasidėjo skambučiai. Mol tu gal dar draugiškai ateik, padaryk tą ir aną... Na pasakiau kad aš už dyką nedirbu, o viską ką buvau jiems įsipareigojusi DS, jau įvykdžiau. Naujos DS su jais pasirašyti neketinu, ir kad seifo raktus jiems išsiųsiu registruota siunta. Labiausiai pergyvenau išsinešusi tuos nelemtus raktus nuo seifo, nes jame buvo ne visai maža pinigų suma o vadovas turėjo antrą raktų komplektą nuo seifo. Bet, ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai. Kad ir kaip ten būtų, įmonės vadovas su sąžine nesusipykęs, tik visiškai pavergtas savo "akių šviesos", o mano laimei, toji nežinojo kad vadovas tuos seifo raktus turi. Kitaip, net neabejoju kad būtų buvusi iškrėsta kiaulystė.
Po to, buvo bandoma neigiamai mane apibūdinti žmonėms su kuriais dar vis tebedirbau ir dirbu iki šiolei. Bet jų nelaimei, aš su tais žmonėmis bendravau prieš įsidarbindama jų įmonėje, ir tebebendrauju/tebedirbu iki šiolei. Tad jie tik nusijuokė. Sakė kad dar iki šios dienos "akių šviesa" tebesiteirauja ką aš veikianti.
Nesakau kad jaučiausi gerai neperdavusi savo darbo. Bet save guodžiu tuo, kad mano kompiuteryje buvo pedantiška tvarka. Ir ko nors buhalterei, naujai atėjusiai nerasti, paprasčiausiai neįmanoma.
Neparodžiau kaip dirbti su programa, bet tai jau ne mano reikalas.
Todėl Finval, aš Jus labai gerai suprantu. "Nekalkite" savęs prie sienos , tai ne Jūsų kaltė kad negalėjote perduoti buhalterijos tvarkingai. Tai vadovų atsakomybės trūkumas. Galvokite apie tai, ką toje įmonėje esate padariusi gerai ir labai gerai. Gal Jus tai nors truputėlį paguos.