GURU puslapiukas

Gamtos išdaigos :

Kaip dažnai matydami kitų sėkmę- jūs sakote - tai ne man; Tai atsitinka bent tretkarčiais - o jums neatrodo, kad tai bandymas save atkalbėti. Aišku JUS žmogus unikalus - bet ne viskas, kas taip lengvai sekasi kitam, turi gautis ir Jums. Bet argi Jūs esate skulptūra nulieta iš bronzos, atsilaikanti net laiko įtakai. Jūs žmogus iš kūno ir kraujo -o tai reiškia , kad Jūs galite tapti tuo , kuo tapti norėtumėte. Aišku ne per vieną dieną . Bet visgi baisu keisti jau susigulėjusį gyvenimą, pulti į greitai besisukančių aplinkybių verpetą, miglotas galimybes , Bet argi lengviau visą gyvenimą su savim nešiotis neišsipildžiusias svajones; argi nebaisu kasdien tolti nuo taško, kuris suteikia galimybę rinktis, prarasti jėgas, pasitikėjimą, na ir pačią svajonę.
Taigi išmeskite iš galvos tas kvailystes ir įsitikinimus, jog pasaulyje yra dalykų ne Jums - Jūs turite tikslą , pasirinkite priemones ir pradėkite.

Likimas - labai užimtas ponas, jis turi daug nebaigtų darbų. Jis turi nubausti tuos, kurie nevertina jo dovanų, drąsinti tuos , kas nusipelnė jo dėmesio. Pono Likimo pareigos - laimingi netikėtumai ir graudžios netektys mūsų gyvenime. Klausiate -ar Jus pastebės, je sėdėsite rankas ir lauksite kol jis nusišypsos - jis tiesiog užmirš jus. Ojūs pralauksite taip iki senatvės tų dovanų kurių tikitės.
Tai nelaukite - būkite įžūlūs, provokuokite likimą, reikalaukite iš jo kiek galima daugiau, bet būkite pasiruošę ir tam, kad šakiasėkmių jūs sutiksite dideles problemas - net ir tada reikalaukite iš likimo dėmesio jums.
Kaip tai padaryti? Ogi kaip mokate ir kaip sugalvosite - imkitės naujo didelio projekto, būkite draugams švelnus ir nuoširdus, sugalvokite patį gražiausią meilės prisipažinimą, sugebėkite atsistoti po sukrėtusio jus smūgio, arba tiesiog meskite rūkyti.... Suteikite likimui apdovanoti jus, ieškokite priežasties tapti favoritu - ir likimas būtinai atsakys, įvertins jūsų užsispyrimą, ir anksčiau ar vėliau pamatysite jo šypseną skirtą specialiai JUMS

Kiek daug išėjusių...

Minčių keliais prabėga išėjusių vardai,
Jų šviesią atmintį aš saugau visados.
Gal tu taip pat širdies kertelėj švelnų žodį suradai
Ir sapnuose bandei skrajot su jais žieduos.

Dažnai paskęstu mintyse, skausme ir ilgesy,
Kiek daug pažįstamų išėjusioų į ten, išties...
Diena kryžium paženkinta man visada tamsi,-
Lyg amžinoj nakty blaškaus ieškodamas vilties.

Neatsigręžki, liūdesy, pasieki tolimą visatą
Ir mano artimus, gerus draugus apeik!
Prašau nubrėžt nemirtingumo ratą!
Jei negali, tai eik tolyn! Geriau visai išeik!

(Zenė Sadauskaitė)

Laimės akimirką priimk kaip netikėtą brangią dovaną.
Ji bet kada aplankiusi užtruks namuos labai trumpai.
Viltim, paguoda iš meilės vaiko gimimu atėjusi,
Palietusi jau skuba. Žiūrėk- jos kelyje tik praeiviu tapai.

Ji tarsi paukštė mažoji suspurda delnuos,
Sujaudinta lig ašarų, pradžiuginta, į aukštį kelią.
Šypsnys žibuoklės, vyturio giesmė, pradžia dienos,
Lyg saulės spindulys kalnų tarpekliuos trumpam nušvietęs kelią.

Ji kaip šešėliai, bėgantys šalia ir vėl išnykstantys,
Kaip vėjas, iš nežinios paglostyti atskriejęs.
Ištroškusį gaivinantis ir šaltas visada šaltinis trykštantis,
Ir visuomet laimingas tas, kas šią akimirką turėjęs...

(Zenė Sadauskaitė)

Muzikantas turi kurti muziką, tapytojas- tapyti, poetas - rašyti eiles, jei jis taikiai sugyvens su savimi. Kuo žmogus gali būti, tuo jis ir privalo būti.
Abrahamas Maslow

Dakli, dažnai cituoji Z.Sadauskaitę. Kas ji? Papasakok.

Žinau labai nedaug. Tiesiog varčiau knygyne knygas, patiko jos poeziją, nusipirkau.
Zenė Sadauskaitė gimė 1948 12 02 Pakarkliuose, Raseinių r. Studijavo Šiaulių pedagoginiame universitete. Dirbo Šiaulių lopšelyje darželyje. Išsiskyrusi. Augina dukrą Anželiką. Gyvena Kaune, Šarkuvos gatvėje. Jos knygos: "Mano laikas-visos dienos": dainos vaikams; "Laukimo ašara spindėsiu", "Tu prašei atnešti žiedą..."...

Kai tenka išgyventi skausmingą praradimą,
Tuomet nesuvoki, kad aplankys palaima per kančias.
Gal pats gyvenimas šiuos stebuklus brandina,
Parbloškęs žemėn, kelia vėl į aukštumas plačias.

Būna, kad negali savęs atrasti
Nei tamsoje nakties, nei šviesoje dienos.
Tik netekčiai atėjus, imi giliau suprasti,-
Likimas skriaudęs glostys ir nepaliks vienos.

Nudžiūvus ašarai, keli akis padangėn skaičiuodama paukščius
Ir vėl džiaugiesi bitės dūzgimu ir vasara žieduota.
Paglosčius delnu ar žvilgsniu atgyjančius medžius:
Gyvent! Širdim šauki: gyvent!
Nes tai tik kartą duota...

(Zenė Sadauskaitė)

Labai gražios eilės. Suprantamos ir šiltos.

Ir man patinka, kad labai šiltos ir paprastos.

Bet koks takelis yra paprasčiausias takelis, ir joks įžeidimas sau ar kitiem, jei tu išsuksi iš jo, jeigu būtent taip liepia tavo širdis.
Carlosas Castaneda


Kiekvienam žmogui būdinga klysti, bet niekas, išskyrus kvailį, neturi laikytis klaidos.
Ciceronas

Sapnavau, kad iš Dievo ėmiau interviu.

(cia ne mano haliucinacijos. paskaitykite :)


"Tai norėtum pasikalbėt su manim?" - paklausė Dievas.
"Jei turite laiko" atsakiau.
Dievas nusišypsojo. "Mano laikas yra amžinybė. Kokie tie tavo klausimai?"
"Kas Jus labiausiai stebina žmonėse?"
Dievas atsakė:
"Jiems atsibosta būti vaikais, jie skuba užaugti, o vėliau tetrokšta
sugrįžti į vaikystę.
Jie praranda sveikatą uždirbdami pinigus. O vėliau išleidžia tuos
pinigus,
bandydami sutvarkyti savo sveikatą.
Jie įnirtingai galvoja apie ateitį ir pamiršta dabartį, gyvena ne šia
diena.
Jie gyvena taip, lyg niekuomet nemirtų, ir miršta taip, tarsi
niekuomet
negyvenę".
"Kaip Tėvas, ko norėtumėt savo vaikus išmokyti?" - paklausiau.
"Supratimo, kad jie negali priversti kitą žmogų pamilti juos. Viskas,
ką jie gali - tai leisti kažkam juos mylėti.
Išmokyti nelyginti savęs su kitais.
Atlaidumo kaltiesiems.
Suvokimo, kad užtenka sekundžių žodžiais atverti gilias žaizdas
mylimiems,
ir šimtmečių toms žaizdoms užgydyti.
Supratimo, kad turtingas žmogus yra ne tas, kuris daug turi, bet tas,
kuriam nedaug reikia.
Sužinoti, kad yra žmonių, kurie juos be galo myli, tačiau dar nerado
žodžių
arba neišmoko to parodyti.
Supratimo, kad vieną ir tą patį daiktą du žmonės gali matyti
skirtingai.
Išmokti atleisti ne tik kitiems, bet ir sau savo klaidas".
"Ką dar turėtų žinoti Jūsų vaikai?" - paklausiau.
"Kad esu čia, šalia Jūsų. Visuomet".

Jei Jūs turite su kažkuo nueiti vieną mylią, nueikite dvi.

(pagal Šv, raštą)

Dažnai užsisklendžiame bijodami būti įskaudinti. Esame saugūs, kol elgiamės atsargiai. Mes neprieinami ir nepasiekiami. Ieškome ir dažnai randame priežastį, kodėl taip įvyko. Pasiteisinimai, kad ir kokie jie būtų, yra gynyba. Esame atskirti ir vieniši, bet nežinome, kaip elgtis.
Žmonės nenori tavęs įžeisti. Bet skaudina, nes to tikiesi. Įžeidinėja, nes bando sugriauti tavo užtvaras, kurios panašios į jų. Kai žmonės sulaukia atkirčio, jie išsigąsta to, ką pamato ir pajunta. Atsakydami jie nori pirmiau pasiekti tave, nei tu juos. Galų gale įskaudina. Turi pripąžinti, kad žmonės nenori taip elgtis. Jie įžeidžia, nes nežino, kad jų žodis ar poelgis tave skaudina. Nežino, kas tau skausminga, nes nenori būti atviri ir pasidalyti savo išgyvenimais. Manai, kad jeigu parodysi sielos žaizdas, jie pagalvos, jog esi silpnas ar net kvailas.
Suprask, kad jei užsisklęsi, šviesa ir meilė tikrai neras kelio į vidų. Užsidaręs savyje, paslepi ir savo sunkumus.
Iki šiol manei, kad žmonės nori tave įskaudinti. Šiandien atverk kam nors širdį. Būk atviras gydančiai meilės šviesai. Tikėkis geriausio. Nustebsi pamatęs pokyčius.

(Iyanla Vanzant)

Dovanojimo ironija

Jei norėtum kaimynui padovanoti dvylika apelsinų, pirmiausia reikėtų juos turėti. Jei norėtum atsidėkoti tėvams už rūpestį auginant tave ir padovanoti naują automobilį, pirmiausia reikėtų turėti lėšų jį įsigyti. Taip pat ir su meile: negali duoti meilės kitam, jei nejauti jos sau. Neįmanoma gerbti kitų, jei negerbi savęs. Neįmanoma skleisti laimės, jei jautiesi nelaimingas.
Tu gali duoti tik tai, ką pats turi. Taigi visa, ką skleidi ir atiduoti kitiems, yra tavo asmeninis inventorius. Jei atiduoti neapykantą, tai reiškia, jog esi sukaupęs nemažai neapykantos savyje. Jei skleidi liūdesį, vadinasi, esi sukaupęs pakankamas liūdesio atsargas ir gali jomis dalytis.
Kai kažkas sako mums nemalonius dalykus ar kritikuoja, iš mūsų išeina tai, kas yra mumyse. Jei tai sukelia pyktį, pagiežą, neapykantą, depresiją ar erzina mus, tai todėl, kad visa tai glūdi mumyse. Dovanojimo ironija: negali duoti to, ko neturi, nes visada duodi tai, ką turi.
(Wayne W. Dyer)

siame kontekste idomiai skamba nikas nieko_sau, nes tai tiesiog reiskia, nieko_kitiems.

Hmmm, nu nieko_sau čia išvartei...

Norėčiau papasakoti apie mokytoją, kuris į kritikos, pykčio ir neapykantos protrūkius visada atsakydavo tik meile, gerumu ir ramybe. Vienas jo mokinių nustebęs paklausė, kap jis sugeba į žeminantį plūdimą atsakyti gražiais žodžiais. Į klausimą mokytojas atsakė klausimu: "Jei tau kažkas pasiūlo dovaną, o tu jos atsisakai, kam ta dovana priklausys?" Atsakymas nukreipia į priekį. Paklausk savęs: "Kodėl turėčiau leisti kažkam, kas nepriklauso man, būti mano pagiežos šaltiniu?"

Wayne W.Dyer

Viltis

Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.
Eini, klysti ir mokais.
Taries, kad gyveni.
Klumpi ir vėl keliesi -
Žaizdų nesuskaičiuot.
Ir vis kažko tikiesi,
Bijaisi pražiopsot.
Kaip noris sugrąžinti
Ką eidams praradai,
Bet neįbrist į upę,
Kurią jau išbraidei.
Ir nepavyti paukščio
Svajonių praeities.
Ateitimi gyventi?
O kiek tos ateities?

Ar laimės trupinėliui
Ten vietos atsiras?
Ar maitvanagis bėgdams
Tos laimės nesules?
Ar ten užteks mums saulės,
Ar šilumos ten bus?

Koks didelis pasaulis
Ir mažas koks žmogus.
Ir kiek nedaug jam reikia -
Tikėjimo, vilties.
Gal ir geriau gyventi
Nežinant ateities.
Eini, klumpi, keliesi -
Ir vėl randai nauji.
Verki ir vėl džiaugiesi,
Randi ir prarandi.
Su viltimi rytojaus
Guliesi ir keli.
Kas žino, kiek dar liko
Gyvenimo kely.

(Eglė Brazdžiūnienė)

Kokie skirtingi žmonės esame
Su savo negandom, bėdom
Ir kokie mes visi panašūs
Laimingom valandom.

Visų veidai vienodai švyti,
Visi tokie geri ir gražūs.
Bet argi teko kam matyti,
Kad būtų kenčiantys panašūs?

(Eglė Brazdiūnienė)

Labai malonu buvo vakar susipažinti su mielais taxo žmogeliukais.Noriu pasakyti, kad labai labai visus myliu